Praėjusiame "Veido" numeryje išspausdintos apklausos rezultatai liudija, kad materialinė gerovė Lietuvoje didėja, žmonės neblogai vertina savo gyvenimą ir neįžvelgia grėsmių ateityje. Galėtume tuo pasidžiaugti, jeigu ne didėjantis jaunimo agresyvumas, nesiliaujantis karas keliuose, negailestinga skyrybų statistika. Tokia žiauri faktų takoskyra. Gal nesugebame laisvės sąlygomis gyventi oriai? To klausėme literatūros klasiko, moralinio autoriteto Justino Marcinkevičiaus:
- Negalėčiau taip griežtai nubrėžti linijos, už kurios vienoje pusėje šviestų gerovės siūlomi dalykai, kitoje liktų dvasios nuopuolis. Tie dalykai neatskiriami. Negalima nusikaltimų ar kitokių gyvenimo duobių priskirti tik vargstantiems, tik neturtingai gyvenantiems. Jokiu būdu su tuo nesutikčiau. Manau, tam tikrų gyvenimo vertybių atsisakoma ir vienoje, ir kitoje to brūkšnio pusėje. Kitą sykį pastebi, kad šiurkštaus, prievartinio egoizmo gal daugiau esama kaip tiktai toje turtingoje pusėje, ji tartum apsvaigina žmogų, suteikia daugiau laisvės, siūlo užmiršti pagrindinius moralaus gyvenimo principus. Šitaip viską užmirštant netoli ir iki nusikaltimo, apgaulių, stambaus plėšikavimo. Lietuviškas kapitalas (nors kapitalas ir neturi tautybės, bet laikinai galima taip pavadinti), mano supratimu, per daug egoistiškas. Tuo įsitikinome per pastarąjį daug dėmesio sulaukusį įvykį, kai buvo kuriamas nacionalinis investuotojas. Tas pats, kurį iš pradžių žurnalistai vadino trigalviu slibinu, dabar jau oficialiai - "Leo".
- Jūs, kaip ir daugelis, pasigedote aiškumo ir skaidrumo?
- Ne tiktai. Pasigedau tam tikrų nuolaidų, be kurių neturtingas Lietuvos gyvenimas negali verstis. Suprantu, kapitalas - toks dalykas, jis kitaip nemoka egzistuoti, kaip tik galvodamas apie nuolatinį augimą, bet reikėtų ir jį kaip nors prilaikyti arba bent jau jo nedemonstruoti.
- Kai galvojama tik apie kapitalą, vargu ar lieka vietos mintims apie Lietuvą. Ar neatrodo, kad vis mieliau demonstruojame esą veržlūs europiečiai, bet užmirštame lietuviškumą?
- Matau, jaučiu, kas išstumiama, kas užmirštama, bet, man atrodo, Europos pasaulis gali būti turtingas tik būdamas įvairus, kaip apskritai visas materialusis, didysis mus supantis pasaulis. Jis gražus, jis prasmingas ir turiningas tik įvairove. Taip ir Europos Sąjungos pasaulis. Jeigu jis kaups tuos pačius ar panašius dalykus, bus neįdomus, negilus. Todėl tautinės savimonės saugojimas, savotiškas globojimas yra mūsų visų pareiga. Ir žiniasklaida, ypač televizija, galėtų tam skirti daugiau dėmesio. Žiniasklaidos įtaka yra didžiulė.
- Ateinantys metai paskelbti skaitymo metais, tačiau šiemet ne kartą skelbti tyrimų duomenys rodo, kad skaitymo poreikis traukiasi iš lietuvių gyvenimo, o kartu, matyt, nyksta ir kai kurie su juo susiję svarbūs dvasiniai dalykai. Kokių vilčių Jums teikia ši formuluotė "skaitymo metai", ar didelėmis visuotinėmis akcijomis galima ko nors pasiekti ar bent pakeisti padėtį?
- Kiekviena akcija -viena daugiau, kita mažiau - šiokį tokį pėdsaką palieka. Tikiuosi, kad ir ši, kuri mūsų dar laukia, taip pat nepraeis visiškai tuščiai. Nors šiaip ir aš pats esu jau kalbėjęs ir rašęs apie savo būseną, kurią apibūdindavau trumpu sakiniu: "Girdžiu, kaip iš skaitytojų rankų krinta knyga". Turbūt iš tikrųjų knyga krinta. Nepaisant visų mūsų pastangų, ją išstumia kiti įspūdžiai, kiti dėmesio reikalaujantys mūsų gyvenimo reiškiniai ir formos, todėl reikėtų vis dėlto susigrąžinti knygą, jeigu jau ji iškrito - pakelti ją. Manau, kad knyga -didžiausias pasaulio stebuklas ir kad taip lengvai nepavyks jo užmiršti.
- Gal ir inteligentai iki šiol pernelyg lengvai pasiduodavo matydami, kaip prarandamos kultūros vertybės, nes skaitymas - tik viena jų. Tačiau klausimas - kiek jėgų yra likę priešintis?
- Čia ne vieno žmogaus, ne kelių būrelio ar net didesnio būrio jėgoms pakeisti tokią padėtį. Dėmesys knygai, mano supratimu, turėtų lydėti žmogų nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų, mokykloje ir toliau. Per mažai įvertinamos bibliotekų pastangos.
- Tai kad uždaromos bibliotekos, ypač mažosios.
- Tas ir yra, kad mūsų tikrovė nepalanki žmogaus susikaupimui, rimčiai, pasaulis pilnas triukšmo, jis labiau patraukia dėmesį, ypač jaunesnio žmogaus, negu knyga.
- Bet būna ir išimčių. Į susitikimus su Jumis ateina tiek žmonių, kad netelpa salėje, per knygų mugę "Litexpo" rūmai lūžta. Ar tokiais momentais nekyla abejonių, kad be reikalo taip kremtamės?
- Puiku, kad taip optimistiškai regite knygos gyvenimą. Ne vieną modernų būstą esu lankęs - butą, namą, jau šiais laikais pastatytą. Būdamas svečiuose vis dairausi, kur čia knygų lentyna, ir nematau. Gal ji paslėpta kur nors giliai. O juk knygos skaitymas - tai ir dvasios darbas, ir malonumas, patirties kaupimas, jausmų ugdymas. Vienas Flobero romanas taip buvo pavadintas. Aš dabar iš karto nė nesugebėčiau išvardyti visų tų gėrybių, kurias teikia gera knyga. Toks ir palinkėjimas naujametis galėtų būti, kad žmonės pasilenktų prie knygos: ir iškritusios iš rankų, ir išleistos, o dar gūdžiau skamba - išmestos.
- Šiemet pasirodė naujas Jūsų poemų leidimas. Kai ką jose taisėte, atkūrėte, kas sovietiniais metais buvo dingę. Ką buvo svarbu sugrąžinti?
- Ačiū, kad pastebėjote. Leidinį sudaro, atrodo, dešimt poemų, aš jų tikrai esu daug parašęs. Pirmoji buvo "Donelaitis" 1963-iai-siais, po to ėjo kitos. Daugiausiai rūpesčio kėlė mėgstamiausia mano poema "Kraujas ir pelenai". Jos kelias į skaitytoją nebuvo rožėmis klotas. Kaip tais laikais buvo priimta, įteikus leidyklai rankraštį buvo rengiamas jo aptarimas, į kurį susirinkdavo leidyklos darbuotojai, kritikai, kolegos rašytojai. Per tokį aptarimą man pasiūlyta sustiprinti toje poemoje kovos, pasipriešinimo vaizdus, ir aš, matyt, per lengvai pasidaviau šitam siūlymui. Taip atsirado keli fragmentai, kurie neįaugo į poemos esmę. Dabar po daugelio metų pamėginau atkurti pirminį variantą. Šiaip jau ši poema sulaukė didelio dėmesio: iki šių dienų lietuvių ir kitomis kalbomis išleista per 20 leidimų. Gal "Mindaugo" ir nepralenkė, bet kitas poemas tikrai.
- Tikriausiai daugelis manytų, kad "Mindaugas" - Jūsų mėgstamiausias.
- Draminės trilogijos neįtraukiau į poemų rangą. Per savo gyvenimą visko prirašai, išbandai daugybę literatūros žanrų, o kelio pabaigoje atsigręžęs žiūri ir matai jų giminystę, tarpusavio ryšius ir neišvengiamai matai save patį - kur geresnį, kur blogesnį, tokį, koks esu.
- Kokie momentai šiemet Jūsų gyvenime buvo išskirtiniai, šviesūs?
- Šviesos semiesi iš buvimo, iš to, kas yra. Grynos šviesos nėra, ji susiduria ir su kokiais nors tamsos judesiais, bet nėra ir aklinos tamsos. Net ir ant mūsų mylimo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko antkapio iškalti mūsų pasiūlyti žodžiai: "Yra šviesos ir tamsoje". Monsinjoro fondo kalėdiniame vakare buvo rodoma dokumentinio filmo premjera apie jį ir įteikta fondo mažoji premija, kurią fondas įsteigė ir jau kelinti metai skiria tiems jauniems žmonėms, kurie tarsi pratęsia monsinjoro moralines, dvasines tradicijas.
- Ar monsinjoro pasigendate?
- Labai, bet galima sakyti, kad jis visą laiką dalyvauja mūsų gyvenime. Nematomas, tačiau jaučiamas.
