„Akistata“ toliau aiškinasi, kaip ir dėl ko gabus menininkas, medžio drožėjas Alvydas Juodris (1960–1998) tapo bejausmiu žudiku.
Tyrinėdami, kaip menininkas, medžio drožėjas A. Juodris tapo nusikaltėliu, išsiaiškinome, kad užaugo jis nė nemąstydamas apie nusikaltimus, po armijos vedė, susilaukė dviejų vaikų ir vertėsi droždamas skulptūras, baldų papuošimus, medžio raižinius.
1985 metais A. Juodris kartu su dviem už jį dešimtmečiu vyresniais drožėjais – Edvardu Butkumi bei Sigitu Gonta – Šiaulių rajono pakraštyje, prie Pašvinio ežero, nusipirko dirbtuves.
Po sunkios darbo dienos pėdinti apie kilometrą iki plento ir autobusu važiuoti nakvoti į savo butus Šiauliuose meistrams greitai atsibodo. Jie į kambarėlį už sienos atsitempė porą sofų, kad galėtų pernakvoti, bet gyventi čia nuolat patalpos visiškai nebuvo tinkamos.
Mero brolis
E. Butkus nutarė netoliese stovinčią klėtį perstatyti į gyvenamąjį namuką. Planą palėpėje įsirengti kambarį, pasistatyti priestatą ir visiems laikams apsistoti prie ežero kūrė ir S. Gonta, o A. Juodrio akys nukrypo į gretimame sklype stovintį dailų juodą medinį namelį.
Tarpukariu šiame namuke gyveno smulkaus ūkininko Kromkaus šeima. 1941 metais nauja sovietų valdžia valstietį apšaukė pavojingu visuomenei turtuoliu – buože – ir ištrėmė į Sibirą. Kiti šeimos nariai išsilakstė, namukas ilgam ištuštėjo.
Po karo Pašvinės kaimas buvo priskirtas Ginkūnų tarybinam ūkiui. Jo pirmininkas tuščiame namelyje apgyvendino ramią senutę, o kiek vėliau – ir jauną ūkio darbininką, 1950-aisiais gimusį Joną Aponkų su žmona. Beje, J. Aponkus – dabartinio Šiaulių mero Justino Sartausko vyresnysis brolis.
Nesugyvenamo būdo
Tas J. Aponkus, greitai išaiškėjo, buvo aršaus charakterio, konfliktiškas, nuolat ieškantis nuotykių. Pirmiausia jis ėmė skriausti už sienos gyvenančią senutę – uždraudė jai naudotis kieme stovinčiu lauko tualetu ir net semtis iš šulinio vandenį. Kai pensininkė pasiskundė tarybinio ūkio pirmininkui, kad kaimynas ją skriaudžia, J. Aponkus atvykusiam vadovui pareiškė, jog tualetą jis susikalęs pats, o į šulinį įleidęs savo vandens siurblį.
Veikiai šiam žmogui ėmė kliūti ir naujieji kaimynai. Iš pradžių medžio drožėjams J. Aponkus kenkė iš pasalų – milicijai anonimiškai skundė, kad dirbtuvių savininkai į kiemą esą atsivežę vogtos medienos, suarę ir bulvėmis apsodinę svetimą žemę ir t. t. Kelis kartus patikrinę skundus ir išsiaiškinę, kad visi pranešimai – melagingi, milicininkai lankytis Pašvinėje nustojo.
Tada J. Aponkus ėmė siautėti atvirai. Prisigėręs jis pradėjo lįsti į dirbtuves ir kabinėtis, grasinti. Kartą neapsikentę drožėjai dėjo J. Aponkui į dantis ir išmetė pro duris. Sumuštasis, žinoma, nukūrė skųstis į miliciją. Atvykęs ir išklausęs abi konfliktuojančias puses milicijos įgaliotinis pareikalavo nesiartinti vieniems prie kitų. Vis dėlto J. Aponkus nerimo, girtas vėl ne kartą ėjo drožėjų „pamokyti“ – ypač kai susipyko su žmona ir ėmė ruoštis skyryboms.
1992 metais, jau pasikeitus valdžiai ir santvarkai, į Pašvinę atvyko iš tremties grįžęs juodojo namuko savininkas Kromkus. Tuo metu senutė buvo jau mirusi, J. Aponkus – jau be žmonos, todėl visame namelyje karaliavo vienas. Tremtinys pasirodė esąs ramus ir supratingas. Matydamas, kad J. Aponkus neturi kur išsikraustyti, pasiūlė po tremties nusavintą jo namą J. Aponkui įsigyti už simbolinę kainą. Tai išgirdęs J. Aponkus pakėlė triukšmą. Pareiškęs, kad sovietų valdžia jam davusi namą ir jis nieko daugiau nenorįs žinoti, aršusis kaimietis Kromkų išvijo.
Pamatęs, kas vyksta, Kromkų pasišaukė A. Juodris. Abu rado bendrą kalbą – A. Juodris namą iš Kromkaus nebrangiai nupirko, o tikrasis savininkas parašė A. Juodriui dovanojimo aktą ir išvyko.
Dingo be žinios
Su nuosavybės dokumentu nuėjęs pas J. Aponkų, A. Juodris pabandė žmogiškai pasikalbėti. Jis net nereikalavo J. Aponkaus išsikraustyti, tik pasakė, jog teksią susiglausti – įsigytame sklype jis statysiąs savo gyvenamąjį namą. Savo ruožtu J. Aponkus užsispyrė neleisiąs – tuo vos muštynėmis nevirtęs vyrų pokalbis ir baigėsi.
J. Aponkus vėl nulėkė skųstis į policiją, vėl primelavo, kad A. Juodris jį sumušęs ir šantažuojąs, vykdąs kažkokias machinacijas su nekilnojamuoju turtu, suklastojęs namo įsigijimo dokumentus ir t. t.
Nežinia, kuo tas konfliktas būtų pasibaigęs, bet staiga J. Aponkus dingo. Buvo oficialiai neišsiskyręs, bet jo žmona buvo išsikrausčiusi kitur, tad juodajame namelyje J. Aponkus tūnodavo vienas. Todėl niekas nepastebėjo, kada ir kaip tai įvyko. Paprasčiausiai to aršaus kaimiečio neliko, ir tiek.
Jaunuolis neprisipažino
Gavusi artimųjų pareiškimą, Šiaulių rajono policija pradėjo pražuvėlio paieškas. Surinkę informaciją, kriminalistai iškėlė versiją, kad galbūt nužudyti J. Aponkų keršto interesą galėjo turėti jo buvusi žmona, vis dėlto daugiausia įtarimų kėlė A. Juodris, kuris pretendavo į J. Aponkaus gyvenamą namą ir sklypą. Buvo iškelta versija, kad galbūt A. Juodris J. Aponkų nužudė ir kur nors netoliese miške užkasė. Policininkai apklausė kaimiečius, ištyrinėjo aplink esančius miškus, paežeres, bet jokių įkalčių nerado.
Tyrėjams pavyko sužinoti, kad prieš dingdamas J. Aponkus buvo pastebėtas sėdantis į A. Juodrio lengvąjį automobilį „Žiguli“, kurį vairavo A. Juodrio draugas – netoliese gyvenantis tuomet dar vos aštuoniolikmetis Raimundas Minkus. Policininkai pastarąjį ištardė, bet šis neprisipažino. Teigė, kad A. Juodris jam duodavęs po apylinkes pasivažinėti savo automobiliu. Kartą jis pavežęs kaimyną J. Aponkų iki plento, bet ten jis išlipęs, o kur nuėjęs – girdi, klauskit kitų.
Kulkos žymė
Tuo metu Šiaulių kriminalinėje policijoje dirbęs Artūras Veniulis prisimena, kad A. Juodrio automobilyje buvo rasta netiesioginių įkalčių – žymė, panaši į paliktą kulkos. A. Juodris ramiai paaiškino, kad ji atsiradusi prieš kelerius metus, kai automobilis dar priklausė pirmajam savininkui, o J. Aponkus dar vaikščiojo gyvas ir sveikas. Tuo tyrimas ir baigėsi.
Dabar, žinant A. Juodrio tolesnį gyvenimą ir jo įvykdytą seriją žmogžudysčių, galima įtarti, kad J. Aponkų iš tikro galėjo nužudyti būtent jis, padedamas paties į gaują įtraukto, vėliau irgi ne vieną nusikaltimą padariusio R. Minkaus. Bet tai – tik prielaidos ir versijos.
Šiandien nebėra gyvo ne tik J. Aponkaus, bet ir A. Juodrio su R. Minkumi, todėl tikriausiai niekada niekas nebesužinos, kas iš tikro, kaip ir dėl ko nužudė J. Aponkų. Šiaip ar taip, nuo to laiko A. Juodris ėmė vis rečiau rodytis dirbtuvėse – vis daugiau laiko jis leisdavo su neaiškiais draugais ir mąstė apie greitą praturtėjimą nusikalstamu būdu. Apie tai – jau kitas pasakojimas.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kitame numeryje skaitykite, kaip žmonos nuosmukis, karatė sportas, draugai ir lengvi pinigai A. Juodrį padarė pavojingu nusikaltėliu.
Sigitas STASAITIS
