Meilės ir neapykantos ryšys sieja Lietuvos piliečius su politikais. Rūstūs tautos prakeiksmai krinta ant visų be išimties mūsų politikų galvų. Vis dėlto būtent politikus pageidaujama matyti pramoginėse ir kitokiose stilingose TV laidose, būtent jiems nepavargstantys žurnalistai kiekvienais metais užduoda vis tuos pačius "užmušančius" klausimus: kur Jūs leisite atostogas, kaip žiebsite Vėlinių žvakeles.
Jausmai politikams - prieštaringi
Vis kalbinami žurnalistų politikai teikia nuolatines konsultacijas plačiajai visuomenei apie dėvimus kaklaraiščius, laikrodžius, sveiką gyvenimo būdą, namų augintinius ir santaupų laikymo būdus, įrašinėja poezijos ir muzikinius diskus. Kaip tai suderinti su visiems žinomu faktu, kad išgirdęs politiko pavardę dažnas pilietis nusispjauna? Apie politikus turbūt galima pasakyti tai, ką Rasa Baločkaitė yra pasakiusi apie nevykusias šou žvaigždes: "Kaip gerai, kad jie yra – juk tai taip gera, taip gera, taip gera jų nekęsti..." Nors galbūt šiame sudėtingame santykyje galima įžvelgti ir kai ką daugiau: į politikus projektuojame savo problemas, savo nepajėgumą, apsileidimą, tingėjimą, neišmanymą, o iš jų laukiame "tiek mažai" - Kalėdinio stebuklo, išrišimo, visų problemų sprendimo it momentinės loterijos prizo. Jie ten, aukštai. Nemirtingieji...
Nors stiprios asmenybės, vedlio, ilgesys, matyt, turėjo prasiveržti, tačiau įdomu prisiminti, kad Atgimimo laikais iš pat pradžių projektuota bendruomeninio valdymo schema, Sąjūdžio iniciatyvinei grupei kokį pusmetį neišsirenkant pirmininko. Tik Kremliaus dienraštyje "Izvestija" žurnalistui Kapeliušnui paskelbus straipsnį, kuriame V. Landsbergio pozicija buvo dirbtinai supriešinama su likusių grupės narių požiūriu, nuspręsta V. Landsbergį išrinkti pirmininku - pirmuoju tarp lygių. Vis dėlto apie prezidento postą dar daugiau nei dvejus metus nebuvo kalbama.
Vėliau stipraus lyderio poreikis nugalėjo, nors tai prieštaravo parlamentinės respublikos sandaros principams. Dilema išspręsta gal ir ne pačiu sėkmingiausiu būdu - numatant tiesioginius prezidento rinkimus, tačiau prezidentui suteikiant gana ribotas galias. Prieštaravimas tarp gyventojų lūkesčių ir realybės tokiu būdu tik sustiprėjo ir įgavo chronišką pobūdį.
Rikiuotėje kairiųjų daugiau
Šiuo metu atmosferai įkaitus per rinkimus Dzūkijoje "pusbrolių" Aliukų pasirodymas politinėje scenoje leidžia konstatuoti, kad įžengėme į rinkimų maratono trasą, kurioje laukia Seimo rinkimai 2008 m. ir prezidento rinkimai 2009 m.
Iš Seimo rinkimų mažai ko galima tikėtis: jau dabar aišku, kad jame vėl susirinks tos pačios nusibodusios partijos ir tie patys veidai. Socialdemokratai, konservatoriai, revanšo siekianti Tvarka ir teisingumas. Kol kas neaiškus tik susikompromitavusio, bet vis nenuskęstančio V. Uspaskicho Darbo partijos statusas - jis priklausys ir nuo teisėsaugos, analizuojančios galimus šios partijos finansinius pažeidimus, darbo rezultatų. Kita kalba - prezidento rinkimai, kurie turės užpildyti jau seniai prognozuojamą spragą pasitraukus iš posto prezidentui Valdui Adamkui, kuris, bent jau savaitraščio "Veidas" apklausos duomenimis, gyventojų laikomas iškiliausiu viso pastarojo šimtmečio lietuviu.
Varžytuvės dėl prezidento posto prasidės iš naujo, tačiau vis dėlto verta atsiversti praėjusių rinkimų rezultatus. Jie primena, kokia stipri kandidatė į šį postą buvo Kazimira Prunskienė, pirmajame rinkimų rate gavusi 21,3 proc. balsų, o antrajame - 47,4 proc. Tik pustrečio procentinio punkto pritrūko iki prezidento posto! Nėra priežasčių, kodėl K. Prunskienė negalėtų mėginti dar kartą, nors turi daug oponentų, ypač dešiniųjų stovykloje.
Petras Auštrevičius 2004 m. birželio rinkimuose pasirodė taip pat neblogai - 19,3 proc. balsų. Vis dėlto per trejus metus savo politinio kapitalo jis neįstengė padidinti. Jo atstovauta Liberalų ir centro partija suskilo, o naujasis Liberalų sąjūdis, kurio vairą perėmė P. Auštrevičius, sunkiai randa vietą Lietuvos politiniame žemėlapyje. Pamačius, kad naujojo partinio projekto išsukti nepavyksta, šios partijos vadovai atmetė kantrios partinės statybos kelią ir nuslydo į oportunizmą, kuris visiškai pakirto partijos autoritetą. Kažin, ar įmanoma užmiršti P. Auštrevičiaus kalbas apie galimą sąjungą su tiek kritikuota Liberalų ir centro sąjunga. Taip pat ganėtinai skandalinga yra Liberalų sąjūdžio koalicija su Tvarka ir teisingumu Vilniaus miesto taryboje. Kaip tik šią savaitę prabilta, kad Liberalų sąjūdis iš šios koalicijos turi pasitraukti, jei nori sėkmingai dalyvauti Seimo rinkimuose, tačiau viltis, kad toks žingsnis gerokai kilstelės partijos autoritetą rinkėjų akyse, yra ganėtinai naivi.
Vilija Blinkevičiūtė (16,5 proc. 2004 m. prezidento rinkimuose) siekdama išsaugoti ministrės postą perbėgo į kitą partiją. Jos akcijos per šiuos metus tikrai nepakilo. Sunku įsivaizduoti, kad savo kandidate į prezidento postą ją iškeltų socialdemokratai, o pačiai žengti šiuo keliu jai stigs jėgų. Česlovas Juršėnas, per prezidento rinkimus surinkęs 11,9 proc. balsų, dar kartą mėginti vargu ar norės.
Mažai kas abejoja, kad prezidento posto sieks Gediminas Kirkilas. Šio profesionalaus politiko privalumas - jis nesukelia pernelyg didelio pasipriešinimo, kontroversijų. Tačiau čia ir jo trūkumas - karštų šalininkų jis taip pat neturi. Ministras pirmininkas G. Kirkilas - įsikūnijęs kompromisas, gebantis logiškai ir įtikinamai pagrįsti vyriausybės neveiklumą. Kaip dera skeptiško technokrato įvaizdis su prezidento postu? Spręs rinkėjai.
Per kitus prezidento rinkimus "brandaus amžiaus", t. y. būtino prezidentui 40 m., pagaliau bus sulaukęs Artūras Zuokas. Jo prezidentinės ambicijos jau seniai niekam ne paslaptis, tačiau abonentinis šešėlis stabdo šio politiko skrydį. Vėl mėginti gali Artūras Paulauskas, tačiau geriausios šio politiko dienos - jau praeityje.
Prezidento rinkimų kovoje esama tam tikro prieštaravimo. Kandidato priklausymas vienai ar kitai politinei partijai rinkėjus nuteikia nemaloniai, nes partijomis nepasitikima. Kita vertus, be partijų paramos, be jų struktūrų pagalbos ir finansavimo šaltinių kandidatas kažin ar gali prasimušti.
Jau kuris laikas tarp galimų kandidatų į prezidentus minimas dabartinis Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Egidijus Kūris, nors neaišku, kiek dėl tokių gandų "kaltas" jis pats asmeniškai. Kol kas telkiamos pajėgos įvykdyti Konstitucinio Teismo reformą, kuri automatiškai pratęstų KT pirmininko įgaliojimus dar vienai kadencijai. Po kai kurių KT sprendimų, tokių kaip dėl dvigubos pilietybės, E. Kūrio kandidatūra būtų vertinama prieštaringai.
Labai daug kalbama apie Europos Komisijos įgaliotinės Dalios Grybauskaitės galimą kandidatavimą, netgi nurodant, kad buvusi socialdemokratų vyriausybės ministrė galėtų būti visų dešiniųjų iškelta kandidate. Įdomiausia, kad net daug apie tai kalbantieji patys pripažįsta, jog tuščiai aušina burną. Taip jau yra: apie D. Grybauskaitę kaip apie galimą kandidatę tiesiog smagu gardu kalbėti , tačiau tokios kalbos neturi jokio pagrindo.
Tėvynės Sąjungos lyderis Andrius Kubilius pareiškė, kad į prezidento postą nekandidatuos. Įvertinus, kad kairiosios pusės kandidatai K. Prunskienė ir G. Kirkilas yra santykinai stiprūs, dešiniojoje pusėje kol kas žioji tuštuma.
