Neseniai grįždamas į Europą po šešias dienas trukusios kelionės į JAV, aš, laikraščiuose skaitydamas apie Airijos krizę, pirmą kartą susimąsčiau, ar euras ir Europos Sąjunga gali žlugti. Tai gali nutikti dėl to, kad ilguoju laikotarpiu ES nebus pajėgi be mirtinų nuostolių atlaikyti interesų konfliktus ir iš to kylančius „renacionalizacijos“ procesus visose valstybėse narėse.
Airijos krizės įkarštyje, kuri daugiausiai yra pasitikėjimo bankų stabilumu ir Europos politinio vadovavimo stiprybe ir kompetencija krizė, Europos vadovai viešai kibo vieni kitiems į gerkles. Nors jų išreikštas tikslas buvo išsaugoti eurą, įsitraukę vyriausybių vadovai veikė visiškai priešingai, dar labiau didindami nervingumą ir nepastovumą finansinėse rinkose, kas, savo ruožtu, apsunkino Airijos problemas.
Vokietija pateikė savo įnašą į erzinančią krizę sukeldami viešąją diskusiją apie tai, kad nuo 2013 metų bankai prisiimtų dalį nuostolių naštos. Kodėl ši diskusija turėjo būti pradėta būtent dabar, pačiame Airijos krizės įkarštyje, išlieka kanclerės Angelos Merkel paslaptis. Tai greičiausiai buvo tam, kad iššauktų vietinius politinius pasvarstymus. Tiesą sakant, poreikis dėl bankų įsitraukimo Vokietijoje yra populiarus, ne taip, kaip Airijos pagalbos paketas. Tačiau būtų kur kas produktyviau įgyvendinti tokią politiką, nei paskelbti apie tai prieš du metus.
Kur bepažiūrėsi Europos kainos yra skaičiuojamos eurais ir centais, o ne istorine ir politine valiuta. Konkrečiai Vokietija, didžiausia ir ekonomiškai stipriausia Europos valstybė, atrodo tapo istorinės amnezijos auka. Atrodo, kad buvo atsisakyta idėjos, jog Vokietijos nacionaliniai interesai diktuoja jai atsisakyti visko, kas ją izoliuoja nuo Europos ir dėl to užduotis yra sukurti „Europietišką Vokietiją“, o ne „Vokišką Europą“.
Vokietijos vadovai vis dar laiko save proeuropietiškais ir atmeta su pasipiktinimu atmeta tokią kritiką. Tačiau negali nebūti pastebėta esminiai Vokietijos Europos politikos strategijos pasikeitimai. Objektyviai žvelgiant, tendencijos krypsta link „Vokiškos Europos“, kuri niekada neveiks.
Euro žlugimas, o kartu ir visos ES bei jos bendros rinkos, būtų didžiausia tragedija Europoje nuo 1945 metų. Kad ši pasekmė yra galima, atspindi sąmoningas nemokšiškumas ir Europos šalių ir vyriausybių vadovų vaizduotės trūkumas. Priešingu atveju jie suvokti, kad finansinė krizė jau seniai tapo politine krize, keliančią baimę visos ES egzistavimui ir todėl ilgalaikis krizių sprendimo mechanizmas prasiskolinusioms valstybėms narėms, nors akivaizdžiai yra reikalingas, reikalauja ilgalaikio politinių krizių sprendimo mechanizmo.
Esant dabartinei padėčiai eurui bus sunku išsilaikyti. Šis ilgalaikis krizių sprendimo mechanizmas yra ne daugiau, nei gerai funkcionuojanti ekonominė sąjunga. Alternatyvos yra arba veržtis toliau su realia ekonomine sąjunga ir tolimesne ES integracija, arba grįžti prie grynai laisvosios prekybos zonos ir naujos Europos nacionalizacijos.
Įsitikinimas, kad stabilumas gali būti pasiektas vien tik technokratinių taisyklių, reglamentų ir sankcinių mechanizmų pagalba pasirodys esąs klaidingas. Tikras euro zonos stabilumas reikalauja makroekonominio sureguliavimo, kuris, savo ruožtu, reikalauja politinės gerai veikiančios ekonominės sąjungos integracijos. Abejingi ekonominės ir socialinės politikos sureguliavimai (tokie kaip įstatymo leidžiamas pensinis amžius), naujos pusiausvyros schemos (euro obligacijos kaip perdavimo instrumentas) ir efektyvus stabilumo mechanizmas, būtent šių elementų reikia norint išsaugoti bendrą valiutą.
Kaip šie toli siekiantys tikslai gali būti pasiekti euro zonoje (kartu su ne euro zonos narėmis, kurios siekia prisijungi)? Greičiausiai turėtumėme pamiršti apie bet kokius sutarties pakeitimus.
Tačiau Šengeno susitarimas pateikia alternatyvą, konkrečiai susitarimus tarp atskirų valstybių. Sienų kontrolės panaikinimas buvo tik nereikšminga detalė, tačiau ji buvo pasiekta tarpvyriausybinių derybų pagrindu. Kodėl to paties negalima padaryti ir ekonomikoje?
Ko šiuo metu reikia euro zonai yra ne Mastrichto sutarties pakartojimo, o kažko panašaus į Schmidt/Giscard 2.0. Ši iniciatyva reikalauja Vokietijos ir Prancūzijos paramos, nes krizė negali būti išspręsta be jų. Turint omenyje jų ekonominę ir politinę įtaką, Vokietija ir Prancūzija yra gerbiami lyderiai euro zonos šiaurėje ir pietuose. Abi jos gali paremti būtiną kompromisą tarp euro zonos stipriųjų ir silpnųjų valstybių.
Prancūzijos vaidmuo būtų užtikrinti, kad silpnosios valstybės netampa ilgalaikės defliacijos aukomis. Vokietija, tuo tarpu, būtų stabilumo užtikrintoja. Abi valstybės kartu turi žengti žingsnį link ekonominės sąjungos, kuri reikalauja, kad abiejų šalių vyriausybės iš tiesų to norėtų.
A. Merkel turėtų išaiškinti nepatogią tiesą Vokietijos gyventojams, kad euro išsaugojimo kaina yra neišvengiamas perėjimas prie ekonominės sąjungos, o Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy savo šalies gyventojams turėtų išaiškinti realios ekonomikos ir stabilumo sąjungos kainą. Politinė rizika abiems lyderiams būtų maža, tačiau priešingu atveju – žlugus eurui – ji būtų nepriimtina abiems valstybėms.
Bet kuris euro zonos politinis lyderis, kurio pirminis rūpestis šiuo metu yra artėjantys rinkimai susidurs su neabejotina nesėkme siekdamas atlaikyti šį istorinį iššūkį. Tačiau Europos prioritetais turi išlikti krizės sprendimas, net jei tai grėstų netekti turimo posto. Kita vertus, pradėjus šią istorinę iniciatyvą būtų galima užsitikrinti, jog ateityje būsi perrinktas dar vienai kadencijai.
Tačiau Europoje nėra politikų trūkumo. Ko dabar nedelsiant reikia yra nuoširdūs valstybių vadovai ir vadovės.
Joschka Fischeris buvo Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris nuo 1998 iki 2005 metų ir beveik 20 metų vadovavo Vokietijos žaliųjų partijai.
