Nijolė Petrošiūtė
Situacija
7 val. ryto į darbą atėjusi rajone esančio kiaulių komplekso reprodukcinio cecho darbuotoja rado 15 nugaišusių paršelių. Ji iškart apie tai informavo įmonės vadovą. Įmonės direktorė negaišuodama paskambino Raseinių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT), ši informavo savo vadovus, Užkrečiamųjų ligų kontrolės centrą... Į kiaulių kompleksą atvykę epizootinių tyrimų grupės specialistai įtarė, kad nugaišę paršeliai galėjo būti užsikrėtę afininio kiaulių maro virusu. Mėginių tyrimas ligą patvirtino. Ką darys kiaulių komplekso vadovai, atitinkamos žinybos? Kaip jos stabdys ligą, kad ji toliau neplistų ir t. t.? Laimei, tokia situacija šįsyk buvo tik žaidybinė, tačiau, pasak Raseinių VMVT vadovo Henriko Medvecko, bet kada gali tapti realybe, nes pavojingas virusas – jau visai šalia.
Pratybų tikslas – parengti Ekstremalių situacijų komisijos, Ekstremalių situacijų operacijų centro narius, seniūnus, tarnybų ir ūkio subjektų vadovus, Raseinių VMVT bei kitas Raseinių rajono institucijas valdyti situaciją afrikinio kiaulių maro įtarimo ir protrūkių atvejais, reaguoti į gresiantį ar esamą ekstremalų įvykį.
Pavojingas ir greitas
Henrikas Medveckas, Raseinių VMVT viršininkas, pateikė bendrą informaciją apie afrikinį kiaulių marą. Jis perspėjo, kad liga plinta gan greitai, ją platina ne tik šernai, kiaulės, jos užkratą gali atnešti ir graužikai, ir paukščiai, ir erkės, netgi žmogus, jei jis miške prisilietė prie tos vietos, kur buvo prisilietęs užsikrėtęs gyvūnas. Liga gali plisti ir pervežant gyvulius, šeriant kiaules maisto atliekomis, nesilaikant biologinės saugos reikalavimų. Gydymo ar vakcinos nuo jos nėra, sergančios kiaulės ar šernai naikinami. H.Medveckas prisipažino, kad tai – pati baisiausia liga, kada nors grėsusi per jo ilgametę darbo praktiką. Rodos, dar visai neseniai afrikinis kiaulių maras buvo kažkur toli, Pirėnų pusiasalyje, Sardinijoje, o netrukus jis atsirado Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje.
Reikia ypatingo atsargumo
Birutė Ratkevičienė, UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas“ direktorė, į šį „žaidimą“ žiūrėjo labai rimtai. Ji paaiškino, kokių atsargumo priemonių imtasi ūkyje, kokia griežta yra kontrolė, tačiau neslėpė, kad jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant parako statinės. Ji ragino žmones be reikalo nemaklinėti po tų teritorijų miškus, kur rastas ligos užkratas, nes nelaimės atveju, jei liga „ateitų“ į jų kompleksą, priežiūros zona būtų nustatoma 10 km spinduliu, į apsaugos zoną patektų 4 seniūnijos, 30 kaimų, 156 ūkiai. Bet iš tiesų ši nelaimė paliestų kur kas didesnes teritorijas.
Direktorė B.Ratkevičienė nurodė, kur būtų naikinamos gaišenos. „Su klasikiniu kiaulių maru buvo kiek paprasčiau, gaišenos buvo gabenamos į Rietavą utilizuoti. Šios maro atmainos atveju kritusių gyvulių iš teritorijos išvežti nebūtų galima, reikėtų deginti vietoje.“ Direktorė nurodė, kur tam paruošta vieta.
Degintų su visais tvartais?
Girkalnio seniūnijos seniūnė Justina Šaulienė jau suskaičiavo visas savo valdų kiaulytes. Ištikus nelaimei jei kuriame ūkininko ūkyje atsirastų ligos židinys, gaišeną, sakė, deginti atvežtų į kiaulių kompleksą, kur tam paruošta vieta. Tačiau kiaulių komplekso direktorė B.Ratkevičienė netikėtai pareiškė, kad ji į kompleksą svetimos gaišenos nepriimtų: „Jei mūsų komplekse būtų liga, tada taip. Jūs atvežtumėte. Bet jei pas mus užkrato nebūtų, mes jūsų neįsileistume. Ką tuomet darytumėte? Jums tektų sudeginti gaišenas su visais tvartais, nes kaip kitaip užkratą sunaikinsite.“ Tada seniūnė sakė, kad tvartus gelbėtų stipriomis dezinfekcinėmis priemonėmis... Specialistams diskutuojant grėsmė tapo tarsi apčiuopiama.
Reikėtų ir psichologo
B.Ratkevičienė atkreipė dėmesį, kad, be kitų specialistų, kiaulių komplekso likvidavimo akimirką reikėtų ir psichologo, nes reikėtų išžudyti dešimtis tūkstančių gyvulių, kuriuos fermų darbuotojai yra užauginę, prie jų prisirišę.
Yra trys teoriniai gyvulių žudymo būdai: nuodyti dujomis, užmušti elektra ar suleisti nuodų. Tačiau Rusijos patirtis rodo, kad ne visos priemonės patikimos: kartais deginami lavonai dar judėdavo. B.Ratkevičienė, bendraujanti su Rusijos apskrities, kurią tokia bėda buvo ištikusi, specialistais, žino, kad gaišenos labai sunkiai dega, kad jų vien malkomis nesudeginsi, kad negelbės ir benzinas, kuris greitai plyksteli ir jo nelieka. Iš rusų patirties žinoma, kad deginti tektų ant duobės krašto, po to viską sustumiant į duobes.
