Smulkiojo verslo padėtis Lietuvoje nepavydėtina. Apie tai jau rašyta nesuskaičiuojamą aibę kartų ir eilinį sykį dėstyti akivaizdžius dalykus yra beprasmiška. Kartok nekartojęs valdantiesiems (dideliai daliai rinkėjams jau seniai nesvarbu, kokie politiniai kūnai išplaunami valdžios viršūnėn po eilinių rinkimų), kad du kart du yra keturi, jiems vis tiek atrodo, jog penki su puse.
Jau kelinta savaitė, kaip išleistas apyvarton klaidžioja šis atsišaukimas:
Savaime suprantama, kad imituojamas „socialinis dialogas“ galų gale sukelia ne vien nepasitenkinimą, bet ir viešus protestus.
Tai normalu ir taip turi būti. Blogiau, jeigu šalyje tvyro kapų tyla. Tuomet galimybių ką nors keisti žymiai sumažėja.
Mitingo proga vieni pasakytų, jog seniai reikalas subrendo, šaunuoliai, gal pagaliau pilietinis aktyvumas, o ne vien tuščios šnekos apie jį, vešliai sužydės. Kiti ciniškai pajuokaus, kad smulkieji verslininkai pinigų kasos aparatams neturi, o traktoriui samdyti, kad sniegą priešais Seimą išvalytų, turi. Kaip ir turi jų autobusams samdyti – protestuotojus, surinktus nuo Klaipėdos uosto iki Adutiškio turgaus aikštės, veš iš visos Lietuvos. Kalbėta apie porą tūkstančių, organizatoriai ir jiems talkinantys tikisi apie 20 tūkstančių.
Vis dėlto.
Mes apie kitus reikalus pašnekėkime. Apie smulkius ir tarytum nereikšmingus. Tačiau smulkmenose, kaip kartą buvo pastebėta, kipšas slapsto savo darbelius.
Toli nuo sostapilio keliauti nereikia. Viskas centrinės valdžios panosėje. Pasižvelgykime Gariūnuose, iš kur šis atsišaukimas ir atkeliavo.
O pasižvalgius ir pabendravus minėtame, jedinstvajumat, smulkaus verslo parke, įdomūs prisiminimai kyla. Dvidešimties ir kiek daugėliau metų senumo.
Apie vietinių prekijų folklorą daug postrigauti neverta. Nenoriu mauti visų ant vieno kurpaliaus, bet jeigu kalbėjai su vienu iš jų, reiškia kalbėjai su daugeliu. Nebent etnografams ar antropologams tinkama tyrimams erdvė. O pasakojimas nevalstybine kalba prasidės vienodai: kaip visi mes, lietuviai, iš Lietuvos išvykome ir dabar jie už mus dirbti privalo (cenzūruojantis pyptelėjimas). Dar „prakeiktas Landsbergis viską sugriovė“ (labai daug tankių pyptelėjimų). Ir baigsis pasakojimas tuo pačiu siužetu: niekada čia jokios Lietuvos nebuvo, kas ji tokia prieš didžiąją mūsų Rytų kaimynę? Už viską turime būti jai dėkingi – išvadavo mus, priglaudė mus prie savo šiltos krūtinės, viską nedėkingiems lietuviams sukūrė ir pastatė. Ir panašūs stalinistiniai paistalai, kurie kaip mat nutrūksta niekingam aborigenui doru veidu pritariant „didžiosios tautos“ atstovui: gryna teisybė, ką ir bekalbėt. Tokia menka, silpna, masiškai piliečių paliekama ir siaubingais tempais tuštėjanti šalis kaip Rusija drįsta šakotis prieš tokią galiūnę – Kiniją.
Viskas. Pašnekovo smegenų kolapsas, papuoštas įspūdingais keiksmų fejerverkais.
Nuo dešimtmečiais nesikeičiančio repertuaro grįžkime prie nūdienos. Kasos aparatai, sakote? Kam juos dalinsite? Kaimyninės valstybės piliečiams, gavusiems leidimą laikinai gyventi Lietuvoje? Greičiau skersvėjį tinklais Gariūnuose pagausite, nei jiems tuos aparatus įpiršite. Nėra jų ten, uoliųjų „darbininkėlių“.
Va taip – nėra ir viskas. Kaip tik koks patikrinimas artėja, juos vietiniai „mentai“ kaip mat perspėja. Tam ir yra turgaus prekijų duoklė „angelams sargams“ – kad saugotų nuo visokių tikrintojų. „Angelams sargams“ irgi gerai: šilta ir soti simbiozė, o valdžiai pateikia tobulas ataskaitas (močiutės pensininkės, nesuduriančios galo su galu, išdrįsusios nesusimokėti „duoklės“ ir įžūliai prekiauti niekinga smulkme, kaip mat keliauja Temidės glėbin).
Taip, žmonėms gyventi reikia. Siųsti pinigus šeimoms į Rusiją. Ir niekas jų nesiruošia gaudyti, gyvenančių savu ritmu tarp Vilniaus ir Maskvos (ar kokio Stavropolio).
Mėgsta valdžią turintieji pašnekėti apie pinigų traukimą iš šėšėlio. Žinoma, kad tokiomis kalbomis turgaus prekiautojų įsiūtį sukėlė. Ar kas nors rimtus kontrabandininkus pričiupo? Juos dangstančius pareigūnus? Grandinės sąrašas netrumpas, daug kam rankas pasišildyti ir kasas pasipildyti reikia. Todėl ir siunta eilinis Gariūnų prekiautojas – jis miglotai nutuokia ar bent jau įtaria kriminalinio sąmokslo mastus. O grėsmė kyla jam, turgaus planktonui, smulkiausiam elementui šitos pelkės maitinimosi grandinėje. Plius dar karšta „meilė“ šaliai, kurioje apsistojo išgyvenimo tikslais, plius informacinės neapykantos Rusijos „priešams“ laukas (pradedant žiūrimais gimtaisiais TV kanalais, baigiant sumaniai prekiautojų tarpe įsisukusiais kioskų savininkais, kurie dar „Jedinstvos“ laikais pasižymėjo, o kai kurie jų sėkmingai gauna kaimyninės valstybės pensijas už tarnybą ir nuopelnus atitinkamose „struktūrose“).
Užteks apie politiką. Prisiminkime niekaip nesurenkamus mokesčius. Ar, artėjant eiliniam patikrinimui, operatyviai užsidarę kioskai tampa neįveikiama problema? Niekaip nepavyksta informacijos nutekinimo sutramdyti prieš atvykstant tikrintojams? Žiopliausio praktikanto patarimas būtų: ponai, malonėkite pateikti turgaus duomenų bazės / apskaitos knygos ar ką jūs ten turite, duomenis, be kurių neįmanoma bent kiek organizuota veikla. Ach, nieko nėra? Tuomet atskira kalba. Ar vis dėlto yra tokie duomenys? Jeigu yra, tuomet žiūrime – kas šitų paslaptingai uždarytų ir lietuje rūdyjančių kioskų nuomininkai ar, galbūt, savininkai? Susimoka už kioskelius? O kodėl tie ponuliai darbo biržoje bedarbio pašalpas gauna? Ir jokių verslo patentų neturi? Tokie skurdūs, kad priversti turgaus kioskeliuose gyventi?
Praktiką atliekančiam kursantėliui tas aišku. Bet kaip visada – vsio zakonno (kaip ilgą laiką Lietuvą valdęs Maskvos skirtasis satrapas mėgo kartoti), ai, žinote, dar teisinė bazė nepakankama. Iš viso – nelįskite kur jums nereikia, prakeikti žurnaliūgos. Neišmanote nieko ir tylėkite. Vsio poniatno?
Litanija mintinai žinoma. Be permainų.
Niekas ir nesikeis, jeigu net tokių smulkmenų niekaip nepavyksta sutvarkyti. Ką jau bekalbėti apie „mokesčių naštos palengvinimą“ ar „mokesčių sistemos optimizavimą“.
Ir štai šita publika, sumaniai kariaujanti partizaninį karą, aršiai mitinguos prie Seimo. Tikri antiamerikietiško pasipriešinimo Lietuvoje specialistai. Rezistencijos stuburas, tikri pretoriečiai – elitinis paleckininkų legionas.
2009 m. iš anksto, rengiant panašų mitingą, ne vien Vilniuje žinota kas įvyks. SMS žinutės, kviečiančios rinktis prie Seimo ir daužyti langus plūdo nevaldomu srautu (kas mokėjo už SMS siuntimą?). Panašūs faktai išliko gūdžia paslaptimi vien tik „atsakingų institucijų“ aukštas pareigas užimantiems. Dėl VSD aišku – jie titanišką darbą nudirbo, „baisiąją teroristę“ Kuisaitę drauge su FSB (KGB inkarnacija) gaudydami. Pateisinama priežastis. O kiti ką veikė?
Apgailėtina.
Nors kartą stiprus ir padorus protesto renginys įvyktų. Be kriminalinių snukių jiems nurodytose protestuojančiųjų gretose. Ir atitinkamų provokatorių veiklos padarinių.
Pasirinkimas nėra skurdus: ar iš Lietuvos išvykti, ar langus daužyti. Gana.
Tik mes patys šią žemę paversime tinkamą gyventi.
Egidijus PRONCKUS
