Lietuvoje apsilankiusi JAV valstybės sekretorės vyriausioji pavaduotoja ginklų kontrolei ir priežiūrai Rose Gottemoeller tvirtina, kad visos šalys, nepriklausomai nuo jų dydžio gali prisidėti kovodamos su branduoliniu ginklavimusi bei terorizmu. Tačiau galimybės, kad Iranas gamina atominį ginklą, taip pat neatmeta.
Kokiu tikslu lankotės Lietuvoje?
Turėjau susitikti su Baltijos ir Šiaurės šalių atstovais, kad aptartume saugumo ir nusiginklavimo klausimus. Buvo tikrai gera diskusija apie NATO vykdomą politiką ginklų kontrolės klausimais, taip pat aptarėme šiemet gegužę vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Čikagoje, kuriame taip pat dalyvaus atstovai iš aljansui nepriklausančių šalių: Suomijos bei Švedijos. Taigi susitikimas tikrai buvo produktyvus.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate šiandien, spręsdami nusiginklavimo problemas?
Jei kalbėsime apie Europą, didžiausias iššūkis – įprastinės ginklų kontrolės režimo modernizavimas. Turime sudarę ilgalaikę sutartį, kuri daugelį metų mums nešė nemažai naudos. Tačiau ją turime atnaujinti, galbūt net pagalvoti apie naują požiūrį. Taigi tai viena iš karščiausių temų šiandien.
Jei kalbame apie abipusį pasitikėjimą ir nuspėjamumą, akivaizdu, kad nebesame tokioje situacijoje kaip Šaltojo karo metu, kuomet Varšuvos pakto organizacija ir NATO stovėjo susirėmę nosimis ir nuolat nerimavome, kad gali prasidėti karas. Šiandien su tokia situacija nesusiduriame. Bet vis dar yra abipusio pasitikėjimo, skaidrumo problemų ginklų kontrolėje, kurios turėtų būti projektuojamos stiprinti ginklų kontrolės režimą. Žinoma, tai neturėtų būti daroma senąja maniera.
Jei jau prakalbome apie nuspėjamumą, jūsų nuomone, ar yra galimybė, kad Iranas sukurs atominę bombą?
Žinote, sukonstruoti atominę bombą nėra taip sudėtinga. Tai daugiau politinis klausimas, nes Iranas dalyvauja ginklų neplatinimo susitarime, tad jis turi vykdyti tam tikrus įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei. Šalies atstovai tvirtina, kad valstybė nekuria branduolinio ginklo, o vykdo taikią energetinę programą – stato branduolinius reaktorius. Bet mes esame susirūpinę dėl fizinių medžiagų sodrinimo programos, nes tai viršija taikios branduolinės veiklos rėmus. Taip pat Iranas atsisakė atsakyti į kai kuriuos konkrečius klausimus, užduotus Tarptautinės atominės energetikos agentūros bei apskritai tarptautinės bendruomenės. Todėl tai kelia didelį susirūpinimą, kad galbūt Iranas iš tiesų slapta vykdo branduolinę programą, prisidengdamas taikiu projektu. Tad šios informacijos tikrai labai laukiame iš Irano pusės, nes į klausimus turi būti atsakyta aiškiai.
Tačiau ar pakankamai gerai sekasi kovoti su ginklais, turint omenyje, kad tai vis dar labai pelninga pramonės sritis?
Reikėtų kalbėti apie skirtingų rūšių ginklus, nes tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pavyzdžiui, JAV ir Rusija turi keturių dešimtmečių patirtį eliminuodamos ir mažindamos branduolinės ginkluotės. Kai pradėjome pirmąjį strateginį ginkluotės mažinimą, buvo pasirašytas susitarimas 1992 metais, JAV turėjo dislokavusi 12 tūkst. strateginio pobūdžio branduolinių ginklų. O ateinančius devynerius metus įgyvendinama programa apima 1,55 tūkst. strateginių branduolinių dislokacijų. Taigi ginkluotės gerokai sumažinta. Analogiška situacija yra ir Rusijos pusėje. Dėl šių priežasčių branduolinio nusiginklavimo programą galėčiau įvardyti sėkminga.
Kitose srityse mus taip pat lydi sėkmė. Pavyzdžiui, jau remiantis minėta Įprastinės ginkluotės Europoje sutartimi, sunaikinome 72 tūkst. vienetų Šaltojo karo ginkluotės, tokios kaip tankai. Bet kaip jau ir sakiau, dabar ši sutartis prašosi būti atnaujinama.
Kai kur vis dar yra neaiškumų: pavyzdžiui, kai kalbame apie mažus ir lengvus ginklus, vis dar dirbame derėdamiesi su naujais režimais, kurie susiduria su šia problema. Šią vasarą Niujorke planuojamos derybos dėl smulkiosios ginkluotės, tad jeigu pavyktų susitarti, tai būtų žingsnis tinkama kryptimi. Bet tiesa, kad šioje srityje susiduriama su milžiniškomis problemomis ir nė viena valstybė negali savarankiškai su tuo susidoroti.
Reikia pripažinti, kad šioje srityje verslas yra gana nemažas.
Kaip manote, kokiu būdu tokios šalys kaip Lietuva gali prisidėti prie ginklų kontrolės?
Manau, kad Lietuva atliko gana nemažą vaidmenį kovodama su branduolinių medžiagų kontrabanda, ji taip pat labai aktyviai prisidėjo dalyvaudama Antrosios gynybinės linijos programoje, kurioje buvo vykdomi muitinės agentų mokymai. Ir tai itin padėjo tarptautinei bendruomenei. Būtent dėl to, kad lietuviai rengia mokymus kitų šalių ekspertams, yra geras pavyzdys, kaip kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos dydžio, gali prisidėti prie šių procesų ir taip sumažinti branduolinę bei terorizmo grėsmes. Šiandien susiduriame su didelėmis grėsmėmis, bet Lietuva taip pat daug prisideda jas mažindama.
E. Povilaitytė
