Rusai tikėjosi, kad ideologija bus atidėta į šalį, o sveikas protas ir ekonominis išskaičiavimas ims viršų. Taip nenutiko, nesulaukta ir didesnio pripažinimo, o Rusijos grėsmė JAV yra vertinama tik tiek, kiek ji gali kištis į šalies vidaus reikalus. Pasaulio scenoje yra kita žaidėja, kuri kelia galvos skausmą JAV. Ir tai – ne Rusija.
Laikas draugystei dar neatėjo
Tarptautinio žurnalo „Foreing Policy“ analitikai mano, kad Kremlius iš Donaldo Trumpo tikėjosi tiek, kad dabar gėda pripažinti. Specialistai įsitikinę, kad amerikiečiai, vadovaujami Trumpo, „nurašys“ Ukrainos krizę, kaip nereikšmingą, o vėliau leis Rusijai tartis su Ukraina pagal rusams naudingas sąlygas. Maskva taip pat tikėjo, kad sankcijos, kurias Rusija užsidirbo po Krymo aneksijos ir Donbaso konflikto, taip pat bus panaikintos.
Vladimiras Putinas manė, kad pasitraukus Barackui Obamai naujasis prezidentas daug atlaidžiau žiūrės į Kremliaus kiaulystės ir ranka rankon dirbs su rusais, tarkime, Sirijoje.
Net po to, kai Roberto Muellerio tyrimas neparodė aiškių sąsajų tarp Trumpo ir Kremliaus priešrinkiminiu laikotarpiu ir Rusijos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, kalbama, o ir Rusija neneigia, kad tokio kišimosi būta.
Tai, pasak rusų, plačiai taikoma praktika, kuri nesvetima daugeliui šalių, JAV – taip pat. Visgi tiesa ta, kad rusai neišrinko prezidento amerikiečiams, nors į rinkimus ir kišosi. Tiesa, jie naiviai tikėjosi, kad skandalas dėl jų kišimosi nunyks, kai rinkimus pralaimėję demokratai nustos purkštauti. Kremlius, vos išrinkus Trumpą, ėmė ruoštis ankstyvam vadovų susitikimui. Bet nutiko visai kitaip.
Kadencijos pradžioje Trumpas save apsupo „politikos realistais“, tiesa, vėliau jie vienas po kito krito nelygioje kovoje su Trumpo ambicijomis ir asmenybės kompleksiškumu, bet nei G20 susitikimas Hamburge nei vėlesnis susitikimas Helsinkyje trokštamų rezultatų nedavė.
Dar blogiau, 2017 metų vasaros pabaigoje paaiškėjo, kad JAV – Rusijos santykiai nebėra Baltųjų rūmų rankose, juos perėmė Kongresas ir pirmą kartą Rusija atsidūrė situacijoje, kai abi JAV partijos buvo prieš ją priešiškai nusiteikusios.
Demokratai manė, kad nubausdami Rusiją jie užkerta kelią Trumpui parduoti JAV, o respublikonams atrodė, kad būdami griežti su Rusija įrodys, kad kaltinimai, mesti Baltiesiems rūmams – susiūti baltais siūlais.
Rusija, kuri buvo didžiausias politinis, karinis ir ideologinis priešas Šaltojo karo metais, jau nebekėlė grėsmės JAV. Ji tapo JAV vidaus reikalu, kurios „klausimą“ buvo galima mėtyti, kaip futbolo kamuolį.
Šiuo metu situacija nė kiek negerėja. Lieka svarbu tik tai, kad abi šalys tiesiogiai nesusidurtų kovos lauke Sirijoje ar Ukrainoje, bet santykiai į gerąją pusę nejuda ir vargu ar greitu laiku pajudės.
Žvelgiant į ateitį, pasak „Foreign Policy“ analitikų, daug kas priklausys nuo to, kaip abiejuose valstybėse klostysis vidaus politikos situacija. 2020 metų rinkimai JAV daug pasakys apie būsimus JAV ir Rusijos santykius, bet net perrinkus Trumpą, santykių pagerėjimo Putinas vargu ar gali tikėtis.
Rusijoje rinkimai numatomi 2024 metais ir visiškai neaišku, koks bus valdžios pasidalijimas po to, kai baigsis dar viena Putino kadencija. Putino eros pabaiga, bet kokiu atveju reikš valdančiojo elito varžytuves dėl pozicijų, o visuomenė neramiai lauks, kas nutiks toliau.
Aišku tik tiek, pasak tarptautinės politikos analitikų, kad abi šalys koncentruosis į savo vidaus politikos reikalus ir užsienio politiką naudos, kaip politinį įrankį arba resursą. Laikas, kai Rusija ir JAV bendraus draugiškai – dar neatėjo ir vargu ar greit ateis.
Viltys buvo dviprasmiškos
Politikos analitikas Linas Kojala, kalbėdamas apie Rusijos ir JAV santykius, sako, kad Donaldo Trumpo ambicijos, kad galima „perkrauti“ santykius arba juos padaryti gerus su Rusija, nepasiteisino. Tai tapo ne tiek užsienio, kiek vidaus politikos tema.
„Visa tai įvyko dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus fakto ir jo konstatavimo, žvalgybinių institucijų pritarimo ir visiško institucijų sutarimo. Net tarp respublikonų buvo sutarta, kad Rusijos veiksmai yra netoleruotini ir reikalauja tiek sankcijų, tiek griežtos užsienio politikos. Paties prezidento asmeninės ar jo artimiausios aplinkos ambicijos, kad tas santykis gali gerėti nepasitvirtino ir nepakako to, ką mes matėme pirmojoje kadencijos pusėje. Akivaizdu, kad prezidentas vienas politikos neformuoja“, – sakė L. Kojala.
Anot jo, lūkesčiai iš JAV pusės, kad galėtų keistis situacija yra menki. Kišimasis į vidaus politikos procesus neleis kalbėti apie galimybę draugauti artimiau.
Nors vidutinio ir ilgojo laikotarpio perspektyvoje abiejų JAV valdančiųjų partijų atstovai supranta ir bandytų ieškoti daugiau sąlyčio taškų su Kremliumi, pirmiausia todėl, kad dar viena konfrontacija JAV nėra reikalinga. O pagrindinė konfrontacija šiandien šiai šaliai yra Kinija.
„Rusijai ilgalaikėje perspektyvoje liks mažiau energijos ir dėmesio“, – kalbėjo politikos analitikas. Jis taip svarstė, kad Rusijos viltys, sietos su Trumpu, buvo dviprasmiškos.
Būta pagyrų JAV prezidentui, dėl jo retorikos, tiek NATO atžvilgiu, tiek artimesnio bendradarbiavimo atžvilgiu. Kita vertus nuo pat pradžių jautėsi skepsis, kad įgyvendinti visas idėjas praktikoje bus sudėtinga.
„Prezidentas nebūtinai pats to sieks, nes reikia suprasti, kad Rusija tikrai nebuvo pagrindinė D. Trumpio darbotvarkės dalis. Daug aktualesni yra vidaus politikos klausimai ir įsitraukimo tiesioginio ir bandymo kažkuria kryptimi pakreipti santykius su Rusija nebuvo tiek daug“, – sakė politikos analitikas.
Anot jo, lūkesčiai iš Rusijos pusės buvo sukalibruoti, bet didžiųjų sprendimų taip ir nebuvo. Sankcijos nebuvo švelninamos, JAV vaidmuo Europos gynybos politikoje taip pat nesumažėjo, JAV prieštaravimas tokiems projektams, kaip North Stream 2, ar vidutinio nuotolio raketų sutartis nebuvo iš amerikiečių pusės palaikoma toliau, nepaisant Rusijos pažeidimų.
Parama Ukrainai taip pat suintensyvėjo, bent iki to, kol prasidėjo apkaltos svarstymai. Taigi, sprendimai yra negatyvūs, o ne pozityvūs nors priimti ir ne paties prezidento, o viso politinio aparato JAV.
„Dėl Ukrainos JAV pozicija yra paprasta, šalis smerkia Krymo aneksiją ir agresiją Donbase. Ir tos pozicijos nekeičia, nepaisant kai kurių asmeninių Trumpo ar jo aplinkos ryšių, kurie yra dabartinės apkaltos dalis. Ir jie nėra iki galo įrodyti, taigi galime svarstyti, kad tai – personalinis santykis. Visgi bendra politikos linija yra aiški. Su Sirija yra dviprasmiškiau, nes JAV nėra iki galo apsisprendusi dėl savo tolesnės rolės šioje šalyje. Akivaizdu, kad Trumpui tai nėra vienas iš pagrindinių prioritetų, karių atitraukimas iš šiaurės Sirijos buvo vienas tokių pavyzdžių“, – sakė politologas.
Anot jo, ten susikerta Rusijos ir JAV interesai, todėl, kad amerikiečių priešininkai ten buvo ne tik ISIS, bet ir Basharo al Assado režimas. Rusija rėmė Assado režimą, todėl tokia geopolitinė dėlionė nėra palanki abiems pusėms, bet tai nėra ir konfrontacija.
„Rinkimų į JAV prezidento postą metu, tikėtina, dominuos Rusijos kišimosi į JAV rinkimus retorika ir tai santykių pagerėjimo nežada. Taip pat neaišku, ko tikėtis iš pačios Rusijos. Ir tai lemia ne geopolitiniai procesai, Ukraina, bet pirmiausia Rusijos veiksmai JAV vidaus politikoje“, – aiškino L. Kojala.
Jis taip pat pabrėžė, kad Kinija ir Rusijai kelia galvos skausmą. „Kinija visiems yra ir iššūkis, ir galimybė, ir problema, ir perspektyva tuo pačiu metu. Natūralu, kad Rusijai tai bus svarbus veiksnys, ji nenorės tapti jaunesniuoju broliu šiame santykyje.
Matyt, kad Rusija bandys balansuoti, o tai ir leidžia Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Makronui svarstyti pusiau filosofiškai, kad Rusija keliolikos metų perspektyvoje neturės jokio kito varianto, kaip tik suartėti su Vakarais, nes spaudimas iš Kinijos bus didelis. Ar tai įvyks ir kada tai įvyks, nežinia“, – svarstė L. Kojala.
Anot jo, neišspręstas konfliktas yra su Šiaurės Korėja, tai aktualus, bet iš darbotvarkės dingęs klausimas. Konfrontacija su Kinija [dėl Š. Korėjos] taip pat įmanomas dalykas, nes amerikiečiai galbūt imsis aktyvesnių veiksmų tam, kad sutrukdytų šios šalies branduolinę programą.
„Su Rusija geopolitiniai taškai lieka tie patys, tai Ukraina, Sirija ir dar karštesnis – vidaus politika. Neabejotinai amerikiečiai stebės ir vertins, diskutuos apie tai ar į 2020 metų rinkimus bus kišamasi, kaip veikiama per socialinius tinklus, per įsilaužimus į įvairias duomenų bazes, partijų duomenų bazes. Taigi, šis aspektas, spėju bus vienintelis plačiai aptarinėjamas JAV, kuris susijęs su amerikiečiais ir Rusija“, – sakė L. Kojala.
