Pasak kadenciją baigusio JAV prezidento Ronaldo Reigano prezidentinio fondo ir instituto direktoriaus, vertinant šiuolaikines grėsmes kur kas svarbesni yra konkrečias užduotys turintys pajėgumai.
„Nauji pajėgumai nebūtinai turi reikšti 100 tūkst. karių dislokavimo, bet jie gali būti efektingesni, jeigu būtų tiesiog kitaip paskirstyti, įgautų naujų galimybių ir naujų ginkluotės platformų“, – interviu BNS sakė Vilniuje viešėjęs saugumo ekspertas.
„Garnizonai Vokietijoje akivaizdžiai nesuteikia tokio atgrasymo, kokį suteikia divizijos vadavietė Lenkijoje ar kibernetiniai kariai Baltijos šalyse“, – kalbėjo jis.
„Jeigu žiūrėtume į JAV buvimą Europoje, jis yra kur kas didesnis nei Afganistane ar Irake, kalbant grynai apie karių skaičių. Tačiau klausimas yra ne dėl skaičiaus, klausimas yra, ką mes darome su tais skaičiais, kaip mes juos pritaikome“, – pridūrė R. Zakheimas.
Pasak jo, politiniam dėmesiui Vašingtone krypstant į Kiniją ar Artimuosius Rytus, JAV bet kokiu atveju siekia turėti galimybių ir toliau užtikrinti Europos saugumą nuo Rusijos.
R. Zakheimas abejojo Europos galimybėmis kurti atskiras savo pajėgas.
Jis taip pat sakė, kad žlugus JAV ir Rusijos susitarimui dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų draudimo, nauja ginkluotės kontrolės sutartis yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu Vašingtonas „veiks iš jėgos pozicijos“.
– Koks, jūsų nuomone, yra dabartinės JAV administracijos požiūris į Baltijos šalis?
– Iš tikrųjų manau, kad Donaldo Trumpo administracijos požiūris į Baltijos šalis yra pagrįstas buvusios administracijos politikos tęstinumu. (...) Turite Europos saugumo iniciatyvą, į kurią siekdamas sustiprinti mūsų saugumą, ypatingą dėmesį kreipė tiek JAV Kongresas, tiek buvusi administracija. Joje dėmesys buvo skiriamas Baltijos šalims ir jis vis augo.
Taip pat manau, kad Nacionalinė saugumo strategijoje, kuri sukurta D. Trumpo administracijos gynybos sekretoriaus pareigas einant Džeimsui Matisui ir yra itin palaikoma dabartinio sekretoriaus Marko Esperio, suprantama, kad didžiųjų galių konkurencija yra reali. Rusija yra veikėja, kuri gali destabilizuoti Europą, NATO šalis. Todėl mes turime peržiūrėti savo karių buvimą ir laikyseną, kaip mes veikiame. To reikia tiek JAV, tiek NATO, tiek Baltijos šalių labui.
– Ką turite omenyje kalbėdamas apie peržiūrėjimą?
– Mūsų planų, mūsų pajėgumų, mūsų investicijų įvertinimą. Reikia pasakyti, kad dabar nėra 1990-ieji. Turėjau galimybę dirbti Gynybos departamente Džordžio Bušo administracijos kadencijos pabaigoje. Buvau ten tada, kai buvo okupuota Pietų Osetija bei Abchazija ir Rusija įsiveržė į Gruziją. JAV buvo nustebusi ir šokiruota, tačiau mes neišmokome savo pamokos ir nepakeitėme savo požiūrio į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pradėjo dirbti Baracko Obamos administracija, pabandė perkrauti santykius, ir ką mes iš to gavome? Ukrainą.
Taigi, B. Obamos administracija savo darbo pabaigoje suprato, kad turime pakeisti savo mąstymą ir investuoti į naujus pajėgumus, padidinti resursus ginti Europai, NATO, suverenitetui, demokratijai, laisvai rinkai. Viso to negalime priimti kaip savaime suprantamų dalykų.
– Nuo 2014 metų, kai aneksuotas Krymas, JAV kiekvienoje Baltijos šalyje dislokavo po karių kuopą. Jos galiausiai buvo atitrauktos, kai šalyse įsikūrė sąjungininkų batalionai, tačiau JAV dislokavo rotacinę brigadą Lenkijoje ir vadovauja sąjungininkų batalionui šioje šalyje.
Kaip suprantu, kalbėdamas apie tęstinumą turite omenyje tolesnį šių sprendimų įgyvendinimą. Tačiau ką konkrečiau turite omenyje, kai kalbate apie peržiūrėjimą?
– Žiūriu į Nacionalinio saugumo strategiją, kuria yra peržiūrima doktrina, mūsų pajėgų perspektyva. Taip pat keliu klausimą, kaip veiktumėme hibridinio karo atveju turint omenyje, kad veikiame didžiųjų galių konkurencijos akivaizdoje. Mums reikia turėti skirtingas bendradarbiavimo koncepcijas, paremtas prognozėmis, kaip konkurencija ir konfliktas atrodys Europoje, turint omenyje dar ir tai, kad NATO reikšmingai išsiplėtė iki pat Baltijos šalių.
Nacionalinio saugumo strategijoje kalbama apie pajėgų skirstymą, joje pabrėžiama branduolinė laikysena, pripažįstama, kad to svarba išaugo. (...) Nauji pajėgumai nebūtinai turi reikšti 100 tūkst. karių dislokavimo, bet jie gali būti efektingesni, jeigu būtų tiesiog kitaip paskirstyti, įgautų naujų galimybių ir naujų ginkluotės platformų.
– Tai ar matote poreikį šiame regione dislokuoti daugiau JAV karių?
– Manau, kad iš esmės JAV karių buvimas šiame regione siunčia Rusijai svarbią žinutę, o JAV visuomenė tai palaiko. Reagano institutas kiekvienais metais rengia tai, ką mes vadiname „Reagano krašto apsaugos apklausa“, siūlyčiau jums ją panagrinėti.
Amerikiečiai remia JAV buvimą Europoje. Ne dalyvavimą konflikte – jie remia taikos garantavimą. Taigi, man nekyla klausimas dėl didesnio skaičiaus karių, kalbu apie protingą pajėgų pritaikymą. Daliniai Vokietijoje akivaizdžiai nesuteikia tokio atgrasymo, kokį sukuria divizijos vadavietė Lenkijoje ar kibernetiniai kariai Baltijos šalyse.
Jeigu žiūrėtume į JAV buvimą Europoje, jis yra kur kas didesnis nei Afganistane ar Irake, kalbant grynai apie karių skaičių. Tačiau klausimas yra ne dėl skaičiaus, klausimas yra, ką mes darome su tais skaičiais, kaip mes juos pritaikome.
– JAV politikų dėmesiui krypstant į Artimuosius Rytus ir Kiniją, kokias trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes tai gali turėti Baltijos jūros regionui?
– Naujausi dėmesio nukreipimo pavyzdžiai mums ir parodo tą riziką. Buvome susitelkę ties Iraku, buvome susitelkę ties Afganistanu, bet tada įvyko Pietų Osetija, Abchazija, taip pat Krymas. Turime išmokti to pamokas, (...) nors ir sutinku su tuo, kad Kinija yra didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame. Tai gali būti ne pats skubiausias iššūkis, tačiau jis tikrai yra didžiausias. Turime sugebėti būti ne dvejose vietose vienu metu, bet trijose, keturiose ar net penkiose. Amerikos žmonės to nusipelnė ir mes turime sugebėti tai daryti. Mes kasmet išleidžiame beveik 700 mlrd. dolerių mūsų kariuomenei išlaikyti, užtikrinti mūsų ekonominiams interesams, laisvei ir galimybei išsaugoti pasaulį stabiliu.
Taigi, turime turėti galimybę vienu metu būti ir Europoje, ir NATO, ir didinti dėmesį Kinijai, tuo pačiu metu suvaldant mūsų interesus ir Artimuosiuose Rytuose. Apie tai Jungtinėse Valstijose šiuo metu ir diskutuojame. Diskusija tarp saugumo ekspertų sukasi apie tai, ką reiškia vienu metu būti visose trijose vietose, kaip tai balansuoti, kokius pasirinkimus daryti.
– Šiame dėmesio nukreipimo kontekste kaip vertinate Europos iniciatyvas siekti savarankiškumo tokiomis bendradarbiavimo formomis kaip PESCO ar „Europos kariuomenė“?
– Žinoma, JAV išliks įsitraukusi Artimuosiuose Rytuose. Interesai čia yra dideli, grėsmės yra keliančios pasekmių. (...) Tačiau manau, kad galime tai daryti tuo pačiu metu būdami Europoje ir tvarkydamiesi su Kinija. Tai atitinka JAV politiką, vykdomą nuo Antrojo pasaulinio karo.
Kalbant apie Europą, grįšiu prie „Reagano krašto apsaugos apklausos“. Užduodame žmonėms du klausimus, kurie susiję su jūsų dabartiniu klausimu. Vienas jų: ar jūs palaikote NATO? Dauguma amerikiečių sako, kad taip. Antras klausimas: ar manote, kad NATO sąjungininkai turi daryti daugiau saugumo klausimais? Vėlgi, dauguma amerikiečių sako „taip“. Tai yra amerikiečių mąstysena. Jie susirūpinę dėl nemokančio problemos (angl. free-riding problem).
Sėdžiu čia, Baltijos šalyse, Lietuvoje, jos sostinėje Vilniuje. Čia daug investuojama į gynybą, juntamas stiprus tokios pozicijos palaikymas. Tačiau taip yra ne visoje Europoje. Prezidentas Trumpas patenka į antraštes, nes jis tikrai unikaliu stiliumi kalba apie sąjungininkes ir apie joms keliamus reikalavimus. Tačiau buvęs gynybos sekretorius Robertas Gatesas, B. Obamos administracija darytų absoliučiai tą patį dalyką, kai vyktų į Briuselį.
Taigi, tai yra nuolatinė problema. Atskirų (Europos – BNS) pajėgų idėja manęs neįtikina, nes resursų sąrašas visada yra baigtinis. Turėtumėte pateikti man stiprių argumentų, kad Europos pajėgoms skiriami resursai neatims pajėgumų iš NATO vykdomų misijų. Kol negalite pateikti tokių argumentų, manau, kad tai nebūtų protingiausias resursų skirstymas Europos saugumui užtikrinti.
– Kokios yra didžiausios Baltijos jūros regiono saugumo spragos?
– Manau, kad jos yra panašios į tas, kurias matome Vakaruose. Oro gynyba, priešraketinė gynyba yra be galo svarbi, kaip ir kibernetiniai bei kosmoso pajėgumai. Ateities karai vyks aplink programinę įrangą, kosmosą ir kibernetiką. Aljansas turi eiti šiuo keliu.
– Pernai žlugo vadinamoji INF sutartis, draudžianti Rusijai ir JAV turėti vidutinio nuotolio branduolines raketas. Ar matote galimybę sudaryti naują susitarimą tarp JAV ir Rusijos, o galbūt net ir Kinijos?
– Manau, pirmiausia reikia pasakyti, kad tai buvo sutartis tarp dviejų šalių, kurios laikėsi tik viena valstybė. Kadangi Rusija nesilaikė sutarties, galiausiai JAV suprato, kad ji nebereikalinga.
Esu Reagano instituto direktorius. INF sutartis buvo itin svarbus R. Reagano pasiekimas. Tačiau kaip jam pavyko? Kas paskatino sovietus tuo metu sutikti su tokia sutartimi? Tai, kad prezidentas Reaganas dislokavo raketas Europoje. Taigi, norint priversti Rusiją susitarti dėl sąžiningos ir patikimos ginklų kontrolės – dėl to, ką prezidentas vadino „pasitikėk, bet patikrink“ (angl. „Trust, but verify“) – turi įvykti kas nors reikšmingo.
Manau, kad Amerikos interesas turėti ginkluotės kontrolę yra išlikęs. Tačiau reikia pakeisti kintamuosius, kad būtų užtikrintas pilnas Rusijos vystytų pajėgumų, kurie, anot rusų, buvo neribojami INF susitarimo, atsisakymas. Mums reikia XXI amžiaus ginkluotės kontrolės konstrukto. Abejoju, kad pamatysime jį artimiausioje ateityje. Manau, tam, kad rusai vertintų ginkluotės kontrolę rimtai, JAV reikia veikti iš jėgos pozicijos. (...) Priešininkai turi suprasti, kad mes netaikysime apribojimų patys sau (...) ir neribosime savo galimybių ginti savo interesus ir savo sąjungininkes.
– Kaip visame šitame turi figūruoti Kinija?
– Palaikau požiūrį, kad tartis dėl ginkluotės kontrolės tik JAV ir Rusijai nėra adekvatu. Kinijos vystomi pajėgumai iš tikrųjų keičia paveikslą. Taigi, manau, kad į reikšmingą XXI amžiaus ginkluotės kontrolės susitarimą turi būti įtraukta Kinija. Pati Kinija, be abejo, nenori apie tai girdėti, tačiau mes turime atskleisti jų pajėgumus ir tai yra sritis, kur Rusija ir JAV iš tikrųjų gali bendradarbiauti.
– Ačiū už interviu.
Autorius Saulius Jakučionis
