Šalyje vyraujant sunkiai ekonominei situacijai, kuri buvo sukelta veiksnių, nepriklausančių nuo mūsų pačių - piliečių ar valdžios, visuomenėje atsiranda vis daugiau pykčio, neapykantos, nesupratingumo ir chaoso.
Dažnai šiandien girdime nuomones, kad valdžia pasirenka neadekvačias valdymo priemones sunkmečiui valdyti. Kaip pavyzdys pateikiamos kitos ES valstybės, nurodoma, kad jos tvarkosi geriau ir efektyviau negu, kad mes. Tačiau mums nevertėtų pamiršti, kad kitos valstybės, ypač didžiausios, turi kitokias ekonomikas, paremtas stipresne vidine ir eksporto rinkomis, didesniu gamtinių išteklių rezervu, o atskirais atvejais ir kolonijine-imperine politine sistema. Atsižvelgiant į tai, tiek valdančiajai koalicijai, tiek ir opozicijai, norėtume palinkėti daugiau supratingumo pirmiausiai vieni kitų atžvilgiu, o tada pabandyti nusileisti iki eilinių piliečių ir „pagyventi jų kailyje“. Seimo nariams norime padėkoti už sau sumažintas algas, bent taip išreiškiant solidarumą su tauta, tačiau, taip pat, norime priminti, jog tai nesudaro didelės finansinės reikšmės, o tam, kad tauta jaustų Jūsų gerus siekius, pastangų ir darbo reikės įdėti dar ne mažai.
Dėl susiklosčiusios padėties neturėtume kaltinti vien mūsų buvusios ar esamos vyriausybės. Didžiąją dalį kaltės turėtume prisiimti ir sau. Patys esame kalti, jog esant ekonominiam pakilimui, negalvojome apie tai, kad kita diena gali būti mums ne tokia dosni. Skubėdami pirkti, skolintis, investuoti - pamiršome, kad tai nėra pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas. O kilus gripo epidemijai, turbūt ne vienas suprato, kad pinigai nebėra didžiausias turtas ir už juos gyvybės lengvai nenupirksi.
Ekonominio pakilimo metu pamiršome, kad didžiausia vertybė yra kitas žmogus. Pamiršome, kad turime duoti, tam, kad gautume. Dabar visi vengiame bet kokios atsakomybės, pamiršdami, kad patys sukėlėme kainų burbulus, priimdami didesnius atlyginimus, o ne dirbdami daugiau, taip tik kėlėme infliacijos lygį. Duodami mažiau, mes įpratome gauti gausiau ir manome, kad gerovė atsirado iš niekur, iš ES paramos, ar tiesiog - iš ekonominių burbulų. Įsisąmoninus pasikeitusią situaciją, nuvilnijo savižudybių banga ir tai tik įrodė, kad gyvenome ne dėl žmogiškųjų, o dėl materialinių vertybių. Tad, ar, ne metas susimąstyti, jei net mūsų pačių gyvenimai mums nebetenka prasmės? Kartais pamirštame, kad šiuo metu, kai mūsuose auga šildymo kainos, tokiose valstybėse, kaip Afganistanas, ne tik, kad nėra centrinės šildymo sistemos, bet siaučia karas, kuris paralyžiuoja ten beveik nesančią ekonomiką.
Daugelio sociologų, psichologų ir ekonomistų nuomone: mūsų tauta yra atspari krizėms, mes sugebame jas išgyventi, juk esame išgyvenę ne vieną. Galbūt jie teisūs, bet tai negali būti pateisinimas palikti viską ir laukti kol situacija susitvarkys pati. Nors galime pasidžiaugti tuo, kad būdami tik 3.500.000 gyventojų tauta, po tiek represijų ir sunkių metų, išsaugojome savo kalbą ir valstybingumą.
Paklauskime savęs, ką gero esame padarę kitų labui, kad dabar kiti padarytų mums? Eikime ir padarykime bent po vieną gerą darbą ir taip pradėkime Naujuosius 2010 - uosius Metus.
Jaunieji krikščionys demokratai
