Šviežiai iškepta 28-erių dermatovenerologė pati neslepia, kad šiuo metu ketina likti Kauno klinikose – ten, kur ir baigė medicinos mokslus. Pasak jos, jei domina perspektyvos tęsti mokslinę veiklą, dirbti edukuojant medicinos studentus, kito pasirinkimo vargiai yra.
A. Bubilaitė kartu pabrėžė, kad atlyginimas renkantis darbovietė ne visada groja pirmu smuiku.
„Darėme apklausas ir išsiaiškinome, kad atlyginimas vis tik nėra esminis veiksnys, kas dažniausiai pažymima viešojoje erdvėje. Dauguma jaunų gydytojų, nepriklausomai nuo specialybės, vardija, kad jiems svarbios galimybės tobulėti, užsiimti moksline veikla, kelti kvalifikaciją, dirbti komandoje. Visa tai padėtų užtikrinti, kad žmonės valstybinio sektoriaus neišmainytų į privatų“, – pastebėjo ji.
Apie kelią į dermatologiją, didžiausius sveikatos sistemos netobulumus ir užmojus juos keisti – portalo tv3.lt interviu su Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidente, gydytoja dervatovenerologe A. Bubilaite.
Ką tik socialiniuose tinkluose lyg juokais, bet ir rimtai pastebėjote, kad per 10 metų galima daug ką nuveikti – sukurti šeimą, įsigyti butą, pakeisti ne vieną darbą, pakilti karjeros laiptais. Arba galima tapti gydytoja dermatovenerologe. Per tą dešimtmetį bent kartą aplankė mintis, koks velnias nešė į šią galerą?
Manęs asmeniškai nelabai lankė tokios mintys. Visus tuos metus jaučiausi savo vietoje ir tuo labai džiaugiuosi. Visgi tenka pastebėti artimoje aplinkoje, tarp draugų, kolegų, kad tie, kurie nuo pat pradžių abejojo savo pasirinkimu, studijuojant, matyt, tikrai turėjo daugiau apmąstymų. Studijos vis tik sunkios, pareikalauja labai daug laiko. Bet pati niekada nesvarsčiau, kad reiktų viską mesti.
Esate užsiminusi, kad į mediciną jus atvedė ir noras sau pačiai padėti išspręsti odos problemas. Tai ir buvo pagrindinis motyvas?
Apskritai medicinos kaip srities, į kurią norėčiau gilintis, pasirinkimas atėjo sekant močiutės pėdomis. Ji buvo gydytoja, tik kiek kitos, bet ne mažiau svarbios, srities – gydytoja psichiatrė. Močiutė nuo mažens buvo tam tikras pavyzdys, būdavo labai įdomu klausytis įvairių istorijų iš jos lūpų.
„Gydytojų dermatovenerologų trūkumas jaučiamas, bet jis yra sąlyginis, nes jų labiau stinga periferijoje. Regionuose šių gydytojų išvis nėra arba jie yra vyresnio amžiaus, todėl įstaigos labai intensyviai ieško, kaip pritraukti jaunus gydytojus.“
O dėl dermatovenerologijos pasirinkimo – taip, pačiai teko susidurti su odos ligomis. Daug metų vargau su akne ir susitvarkiau turbūt tik tada, kai pati pradėjau šį kelią. Tad dabar galiu pacientes padrąsinti, kad šios nemalonios odos problemos yra išgydomos. Kai pats susiduri su tokia problema, daug geriau supranti ir kitus žmones.
Dermatologija labai sužavėjo ir tuo, kad dirbant šioje srityje labai daug ką galima diagnozuoti be ypatingos įrangos – tereikia turėti akis, rankas, kad galėtum įvertinti bėrimą. Tai leidžia lengvai dirbti bet kurioje vietoje – ir mieste, ir kaime, net kai kuriais atvejais įvertinti pažeistos odos nuotrauką nuotoliniu būdu.
Koks dabar odos ligų specialistų poreikis? Anksčiau pasigirsdavo kritikos, kad šią specializaciją neretas renkasi ir dėl geros duonos, nors galbūt labiau trūksta kitų sričių gydytojų...
Gydytojų dermatovenerologų trūkumas jaučiamas, bet jis yra sąlyginis, nes jų labiau stinga periferijoje. Regionuose šių gydytojų išvis nėra arba jie yra vyresnio amžiaus, todėl įstaigos labai intensyviai ieško, kaip pritraukti jaunus gydytojus. Didžiuosiuose miestuose situacija kiek kitokia. Nepaisant to, manau, šiuos gydytojus reikia ruošti. Aišku, dažnai girdima, kad nemaža dalis dermatologų pasuka į privačią praktiką ir dėl to iš dalies nukenčia valstybinis sektorius.
Tačiau mes Jaunųjų gydytojų asociacijoje labai daug kalbame apie tai, kokios yra tikrosios to priežastys. Darėme apklausas ir išsiaiškinome, kad atlyginimas vis tik nėra esminis veiksnys, kas dažniausiai pažymima viešojoje erdvėje. Dauguma jaunų gydytojų, nepriklausomai nuo specialybės, vardija, kad jiems svarbios galimybės tobulėti, užsiimti moksline veikla, kelti kvalifikaciją, dirbti komandoje. Visa tai padėtų užtikrinti, kad žmonės valstybinio sektoriaus neišmainytų į privatų.
Jūs irgi papildysite didmiesčių gydytojų gretas ar planuojate kažkiek pasidarbuoti ir kur nors regione?
Taip, šiuo metu liksiu Kaune, labiausiai dėl perspektyvos tęsti mokslinę veiklą, dirbti edukuojant medicinos studentus.
Politikai ne kartą svarstė, ar nereikėtų po studijų jauniems gydytojams regionuose bent kelis metus privalomai atidirbti. Jums ši idėja turbūt – ne prie širdies?
Valstybė ruošia labai daug specialistų – ne tik medikus, bet ir teisininkus, IT specialistus ir jų nemaža dalis eina dirbti į privatų sektorių, išvažiuoja į užsienį. Todėl nematyčiau priežasties, kodėl būtent medikas turi būti tas žmogus, kuris atidirba.
Kalbant bendrai, gydytojų trūkumas regionuose – visos Europos problema. Regionai, kuriuose trūksta medikų, įvardijami kaip „dykumos“ ir šį trūkumą bandoma įvairiais būdais spręsti. Pažymima, kad efektyvios yra pozityvios paskatos – tai yra organizacinės kultūros kūrimas, kur medikas gali tobulėti, turi vadovą, kuris jam yra mentorius, sudaromos geros socialinės sąlygos. Tikrai dažnai būna taip, kad baigiant mokslus didesniame mieste jau yra sukurta šeima ir medikas nenori išvažiuoti be antros pusės, jeigu jai ten nėra darbo. Taip pat yra darželių, mokyklų, būrelių vaikams klausimas.
Kaip pasakojo danai, jie turi tokią iniciatyvą: gydytojus iš didesnio miesto paima autobusiukas, kol jie važiuoja į regioną, mažesnį miestelį, tame autobusiuke jie atlieka nuotolines konsultacijas, tai yra skaičiuojama kaip darbo laikas. Tada atvykę jie atidirba tiesioginėse konsultacijose. O kai juos veža atgal namo, jie nuotoliniu būdu atlieka likusius darbus. Taigi sukurtos tokios hibridinės darbo vietos. Bet yra sukurta ir kitų pavyzdžių, kaip pritraukti ir išlaikyti specialistus. Kai kalbama apie atidirbimus, tai padeda pritraukti, bet ne išlaikyti gydytojus. O vis tik tikslas yra planuoti ilgalaikę perspektyvą, ne tik pritraukti specialistą 5 metams, bet galvoti, kaip išlaikyti 15 ar 20 metų.
Bet štai net ir vienoje didžiausių sostinės poliklinikų dermatologo konsultacijos gali tekti laukti pusę metų ir daugiau. Tai, matyt, nėra normalu?
Taip, bet čia reikia kalbėti ir apie kitas sistemines problemas, apie ką Jaunųjų gydytojų asociacijoje taip pat nemažai diskutuojame. Reikia kalbėti apie tokius dalykus kaip žmonių sveikatos raštingumas – yra atvejų, kai pacientai patys ne iki galo supranta kada reikėtų, o kada nereikėtų kreiptis į gydytoją. Taigi įtakos prieinamumui turi ne tik gydytojų trūkumas, bet ir tai, kaip organizuojamas darbas.
Atrodo, šiandien įvairių odos ligų, alergijų tik daugėja. Ar stebite tai praktikoje?
Neturiu po ranka statistinių duomenų, kad galėčiau drąsiai sakyti, daugėja šių ligų ar ne. Tačiau žiūrint subjektyviai, atrodo, kad daugiau žmonių susiduria su odos ligomis. Ir tai visų pirma yra susiję su gyvenimo ir aplinkos sąlygomis, patiriamu stresu. Kitas dalykas – lietuviai vis dar gana neatsakingai mėgaujasi saule, tad ir odos vėžinių susirgimų turime nemažai. Aišku, esame šviesiaodžiai, tad ir šių ligų rizika savaime yra didesnė.
Daugiausia odos susirgimų išsivysto dėl netinkamų gyvensenos įpročių ar veikia ir genetika?
Kalbant apie visas ligas, reikia atskirti du dalykus – yra genetika ir epigenetika. Genetika yra tai, ką mes paveldime ir to nepakeisime. Bet tai, ką atsinešame su genetika sudaro gal tik 30 proc. galutinės būklės. 10 proc. nulemia sveikatos priežiūra, o visa kita priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo, aplinkos, kurioje gyvename, kaip rūpinamės savo sveikata.
Daug sveikatos politikų žadėjo, kad finansinės sąlygos gydytojams rezidentams gerės, spėjote tą pajusti?
Jaučiame, kad sąlygos gerėja. Šiaip žiūrint istoriškai, ilgą laiką išsvis nebuvo aišku, kas yra tas gydytojas rezidentas – tarsi nei gydytojas, nei studentas. Tad tokia ir neaiški pozicija būdavo. Dabar vis daugiau apie tai kalbama, ir žmonės jau supranta, kad rezidentas jau yra gydytojas, kuris dar gilina žinias tam tikroje specialybėje. Tad man atrodo, kad tiek valdžios atstovų, tiek kitų komandos narių, kurie dirba gydymo įstaigose, tiek visuomenės požiūris tikrai yra pasikeitęs.
„Galbūt labiausiai kliūna teisėkūra – išleidžiama labai daug įvairių aktų, įstatymų, įsakymų ir dažniausiai mes, sveikatos priežiūros specialistai, nesame pasiruošę juos vykdyti, nesame tinkamai supažindinami.“
Pirmais rezidentūros metais pati susidurdavau su pacientais, kurie net atsisakydavo, kad juos apžiūrėtų rezidentas, nes tai neva bus prastesnė apžiūra. O paskutiniais metais tokių pacientų tikrai mažėjo. Darbo sąlygos, manau, taip pat keičiasi, atlyginimas didėja, vis dažniau atkreipiamas dėmesys, kad rezidentai nedirbtų viršvalandžių, neliktų papildomai po budėjimų. Aišku, kai kur tai vis dar vyksta, bet tai jau mažėja. Norisi, kad ir toliau būtų reguliuojami darbo krūviai, rezidentai turėtų galimybę ne tik dirbti, bet ir mokytis.
Tad nebeteisinga būtų sakyti, kad rezidentais tik „kamšomos skylės“ ligoninėse, apie ką jaunieji gydytojai daug garsiai kalbėdavo?
Tai labai priklauso nuo gydymo įstaigos. Jei yra didelis sveikatos priežiūros specialistų trūkumas – rezidentai tikrai padeda jį sumažinti ir „užkamšyti skyles“. Bet situacija, atrodo, šiuo metu yra valdoma, nėra taip, kad vien rezidentai užpildo šias skyles. Aišku, dar jaučiame tą problemą, kad medicinos gydytojai, pabaigę 6 metus mokslo, dirba priėmimo skyriuose, tam tikro etato krūvį pasiima vien dėl to, kad yra gydytojų trūkumas.
Dėl ko šiandien vis dar labiausiai pikta kalbant apie sveikatos sistemos netobulumą?
Galbūt labiausiai kliūna teisėkūra – išleidžiama labai daug įvairių aktų, įstatymų, įsakymų ir dažniausiai mes, sveikatos priežiūros specialistai, nesame pasiruošę juos vykdyti, nesame tinkamai supažindinami. Tada prasideda įvairios interpretacijos, kyla aktyvios diskusijos socialinių tinklų grupėse aiškinantis, kaip toliau reikės dirbti. Tai labiausiai išbalansuoja ir trukdo.
Aišku, kaip ir visokie biurokratiniai dalykai, formų pildymai, nepakankamai funkcionali e.sveikata – tai vėlgi trukdo dirbti tiesioginį darbą. Dabar daug duomenų e.sveikatoje nematome. Tai kelia labai didelį konfliktą, nes štai ateina pacientas ir sako, kad yra siuntimas, o aš jo nematau arba matau siuntimą, bet ten tėra du sakiniai arba neprikabinti tyrimai, arba jų nesimato. Tada automatiškai kyla konfliktas tarp manęs ir paciento, nors mes dar net nepradėjome bendrauti. Taigi tokie biurokratiniai įsipareigojimai lėtina darbą ir nukreipia dėmesį nuo paciento į kompiuterį. Man rodos, mūsų dėmesys turėtų būti nukreiptas į pacientą, kad būtų galima jo išklausyti, viską išaiškinti ir tada jau atlikti dokumentaciją.
Vienas ministro pažadų dar pradedant kadenciją buvo išraukti gydytojus iš popierizmo liūno. Panašu, ne viskas vyksta pagal planą?
Išties yra pokyčių į gerą, štai ir įstaigoje, kurioje dirbu, nebespausdiname popierinių kortelių, tad sumažėjo „popierinio“ darbo. Žinau, kad ir nemažai kitų įstaigų atsisakė popierinių kortelių. Aišku, daug kas priklauso ir nuo specialybės. Kiek tenka kalbėti su šeimos gydytojais, dar išlieka įvairios pažymos, kurias išduoti galbūt nebūtinai reikia gydytojo kompetencijos.
Jaunųjų gydytojų asociacija iniciavo skambaus pavadinimo dokumentą – Nacionalinį sveikatos susitarimą. Dėl ko ir kam reikia susitarti?
Paprastai tariant, reikia susitarti dėl prioritetų – to, kas yra svarbu sveikatos sistemoje ir kam išvis to reikia. Dabar kai keičiasi valdžia, ministrai, keičiasi ir sveikatos politika, todėl yra daug nenuoseklumo. Sakykime, esant vienam ministrui vaistų politika buvo vienokia, o atėjus naujam – jau visai kitokia. Toks nenuoseklumas automatiškai įneša nestabilumo visiems – tiek pacientams, tiek medikams, tiek visiems sveikatos sistemos dalyviams.
„Apskritai, kai kalbame apie nacionalinį sveikatos susitarimą, iš esmės nė viena suinteresuota pusė šiuo metu nėra patenkinta mūsų sistema, taigi turime susėsti ir kartu tai pakeisti.“
Dar viena priežastis inicijuoti tokį susitarimą buvo dialogo tarp skirtingų sveikatos sistemos dalyvių trūkumas. Politikai dažnai situaciją mato vienaip, medikai – visai kitaip, o pacientai – dar kitaip. Ir kai atsiranda įsakymai, įstatymai, kuriuos politikai priima nepasitarę su pacientais ar medikais, tada ir matome didžiulį susipriešinimą, nepasitenkinimą, pasipila raštai, papildomi susirinkimai. Tai eikvoja labai daug energijos ir automatiškai tų sprendimų priėmimas nusitęsia tolyn. Dėl to niekam nėra smagu. Apskritai, kai kalbame apie nacionalinį sveikatos susitarimą, iš esmės nė viena suinteresuota pusė šiuo metu nėra patenkinta mūsų sistema, taigi turime susėsti ir kartu tai pakeisti.
Nuo mažens aktyviai muzikuojate, medikės kelias neatėmė laiko šiam hobiui?
Dainavimas – hobis, kuris lydi nuo mažens. Buvo laikas, kai galvojau, kad įstojus į mediciną muzikai neturėsiu laiko, bet gyvenimas taip viską netikėtai sutvarkė, kad vis atsiranda laiko ir pamuzikuoti. Tenka padainuoti ir tam tikruose renginiuose, tad tikrai labai smagu šiek tiek kitur nukreipti mintis. Visiems žmonėms reikia turėti tokią veiklą.
Dėkoju už pokalbį.
