Gruodžio 13 d. porai valandų suvažiavę į Lisaboną Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Reformų (kitaip – Lisabonos) sutartį.
Europos Sąjungos (vadinamoji Mastrichto) sutartis bus koreguota, o Europos bendrijos steigimo sutarties nebeliks - gerokai pakeistas jos tekstas vadinsis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo.
Numatoma, kad per 2008 metus sutartis bus ratifikuota ir įsigalios 2009 m., dar iki Europos parlamento rinkimų birželio mėnesį.
Vos išdžiuvo rašalas ant ketvirtadienį (gruodžio 13 d.) pasirašytos sutarties, o po keturių dienų (gruodžio 17 d.) jau žinia – Vengrijos parlamentas ratifikavo sutartį.
Žinia iš Vengrijos būtų akivaizdi nepagarba solidžiam dokumentui (vis tik beveik trys šimtai puslapių labai svarbaus teksto, o dar keliasdešimt protokolų ir deklaracijų), jei istorija nesitęstų nuo 2003 metų; būtent tada Konventas Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai parengti baigė savo darbą.
Tiesa, tą projektą sužlugdė prancūzų ir olandų „ne“ nacionaliniuose referendumuose; nors sutartis jau buvo visų pasirašyta, o 18 valstybių ir ratifikuota.
Naujosios sutarties tikslas buvo pasiekti to paties – užbaigti Sąjungoje institucinę reformą – užeinant iš kito flango. Nepavykus su sklandžiai surašytu, visas ankstesnes sutartis pakeičiančiu tekstu, pasirinkta kita teisinė forma – esamų sutarčių koregavimas, jų reforma. Tai, esą, ne nauja sutartis, o tik esamųjų korekcija – todėl ratifikuoti pakaks narių parlamentuose, be referendumų.
Iš tiesų, net danai, lenkai ir čekai nebežada referendumų. Kol kas tik Airija paskelbusi, jog ji būtinai surengs referendumą dėl sutarties aprobavimo 2008 m.
Dauguma šalių narių, jau aprobavę ankstesnįjį variantą, pagrįstai nerado nieko kitokio dabartiniame variante. Sutartis iš esmės ta pati, „konstitucinė“, tik kadangi ne nauja, o taisytos jau galiojančios tai teks atkentėt kur kas sudėtingesnį turinį.
Štai tokį, pavyzdžiui: „Priemonės, reglamentuojančios euro naudojimą. (96) 111 straipsnio 1–3 ir 5 dalys atitinkamai tampa 188o straipsnio 1–4 dalimis; jos iš dalies keičiamos, kaip nurodyta toliau 174 punkte. 4 dalies tekstas tampa 115c straipsnio 1 dalimi; ji iš dalies keičiama, kaip toliau nurodyta 100 punkte.”
Arba: „“41.1 straipsnyje, kuris tampa 40.1 straipsniu, žodžiai „Taryba, remdamasi ECB
rekomendacija […] kvalifikuota balsų dauguma […]gali pakeisti“ pakeičiami žodžiais „ Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi ECB rekomendacija […] spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą […] gali pakeisti“, žodis „vieningai“ išbraukiamas, atitinkamai gramatiškai tikslinant sakinį, o paskutinis sakinys išbraukiamas…”
Tačiau tokios vietos neesminės, jos tik detalizuoja svarbiausias naujoves.
Esmė yra ta, kad sutartis tikrai padidins sprendimų efektyvumą – nes veto teisė (egzistuojanti priimant sprendimus bendru sutarimu, t.y. vienbalsiai) liks galioti tik nedideliame skaičiuje klausimų susijusių su šalies užsienio politika, saugumu, gynyba, mokesčiais, socialine ir kultūros politika.
Dauguma sprendimų bus daroma vadinamąja dviguba kvalifikuota balsų dauguma: teisės akto projektas bus priimtas, jei surinkti 55 proc. šalių narių balsai ir tos šalys atstovaus ne mažiau kaip 65 procentams ES gyventojų.
Norėdami blokuoti kokį nors mums nepalankų sprendimą, turėsime surinkti 18 valstybių būrį, atstovaujantį 170 mln. gyventojų. Vadinasi, geriau kad mums tokių nepalankių sprendimų projektų neatsirastų – nė pyptelt negalėsim. O ar gali atsirasti?
Ar tikrai Komisijoje gali gimti pasiūlymas, naudingas daugumai ES šalių, bet žalingas mums ir dar geram trečdaliui šalių ir gyventojų? Ar tikrai mes tokie labai kitokie nei ta dauguma Europoje su savo ekonomika ir ekonomine politika (užsienio politika, saugumo reikalai, mokesčiai, kultūra yra visiškai mūsų žinioje)?
Turbūt visi esam pastebėję, kad didžiausios Europos vienijimosi, ES stiprinimo entuziastės yra mažosios Europos šalys. Ir pirmiausia Belgija ir Liuksemburgas – valstybės, per kurias žygiuodavo vos ne kiekviena didesnė Europos kariuomenė kaimynų užkariauti, nubausti ar „išlaisvinti“. Tai jų patirtis padarė jas ES šalininkais.
Mūsų patirtis labai ir labai panaši. Stipresnė, labiau suvienyta Europa gal ir mums žada stabilumą, saugumą ir naudą?
Spalio mėnesį atvykęs į ES ir Rusijos reguliarųjį vadovų susitikimą Portugalijoje Rusijos prezidentas V.Putinas neišturėjo: „Liūdnai pagarsėjęs Europos solidarumo principas veikia kaip stabdys Rusijos ir ES santykiuose...“ Ar dar reikia iššifruoti? Naujoji sutartis išplečia ES vienybės ir bendrų sprendimų sritis. Vienas iš jos straipsnių sako: „Esant tam tikrų produktų, ypač energetikos srityje, tiekimo sutrikimams,. ES šalys veikia solidariai.“
Kaip galima spręsti tiek iš Lietuvos žmonių apklausų, tiek iš mūsų atstovų pozicijos Briuselio susitikimuose, esame didesni euroentuziastai, nei mūsų kaimynai ir likimo draugai.
Tai liudija ne tik ultragreitas ankstesnės Konstitucinės sutarties ratifikavimas Seime. Tai matosi ir iš to fakto, kad Lietuva yra tarp 15 šalių narių, kurios pasirašė specialią deklaraciją, pridėtą prie reformų sutarties ir skelbiančią, kad joms ES mėlynoji dvylikažvaigždė vėliava, himnas, motto („vieningi įvairovėje“), ES valiuta euras ir gegužės 9-oji kaip Europos diena ir toliau liks (kai įsigalios jų nebepripažįstanti Sutartis) „simboliais, išreiškiančiais ES žmonių bendrumo ir jų ištikimumo jai jausmą.“
Taip atsitiko, kad deklaracijos nepasirašė nei latviai su estais, nei visi mūsų tolimesni šiaurės kaimynai, nei lenkai, čekai ir vengrai.
Užtat Latvija, drauge su Vengrija ir Malta (tai yra, šalimis, kurių kalbos struktūra to reikalavo) paskelbė kitą deklaraciją – kad nepaneigdama ES bendros valiutos rašybos ant banknotų ir monetų jos skelbia, jog tokia rašyba neturės jokių pasekmių tų trijų šalių kalbos taisyklėms.
Ir mūsų kalbai taip pat, bet mes tokios deklaracijos nepasirašėm. Įdomu, kiek čia seniau išmokto kamufliažo – o gal būrelio pareigūnų entuziazmo – ir kiek tas mūsų euroentuziazmas iš tiesų skiria mus nuo estų, latvių, lenkų?
Lisabonos sutartyje pažymima, kad „pagal suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama jai šiose Sutartyse valstybių narių suteiktos kompetencijos, reikalingos siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, ribų“. Kitaip tariant Briuselis atlieka tik tai, ką jam pavedė atlikti šalys narės ir nieko virš to.
Bus visai kitaip, kai ateities ES šalys narės ištaisys teiginį taip: „Veikdama pagal visų Europos tautų politinės vienybės ir kultūrinės įvairovės principus Sąjunga suteikia dalį savo kompetencijos šalims narėms, kad šios galėtų savarankiškai siekti Sutartyse nustatytų tikslų.”
Kol kas tai visiška fantazija. Tas didysis virsmas išlieka mūsų (t.y. mūsų vaikaičių) rankose.
