Kas kaltas ir kas populistas – klausiame politologo Tomo Janeliūno.
Sveiki. Sakote, kad jums šlykštų ir gėda dėl Seimo, kuris nesugebėjo antradienį patvirtinti atlyginimų priedų medikams. Jūsų manymu, visas Seimas vienodai kaltas ar pirmiausia kalti tie, kurie blokavo Seimo komitete patvirtintą projektą?
Galima detalizuoti, kas kokius sprendimus priėmė, siūlė, kas galiausiai nusprendė blokuoti vieną ar kitą projektą, bet manau, kad ne tik aš, bet ir didesnė dalis visuomenės turbūt nesigilina į tas detales, kas konkrečiai kokį projektą siūlė, kas kaip balsavo, bet mato galutinį rezultatą.
Tai yra rezultatas toks, kad jokio sprendimo nebuvo priimta. Ir galiausiai tie lūkesčiai, kurie buvo, jų tiesiog Seimas nesugebėjo pateisinti. Ir visas tas posėdis atrodo kaip labai prastai surežisuotas politinis spektaklis, kurio tikslas buvo turbūt pasirodyti kai kuriems politikams gražiau arba bandyti atrodyti dosnesniais, o ne realiai išspręsti kažkokią problemą
Jūs sakot, kad visuomenė nesigilina, kodėl taip įvyko ir kas iš tikrųjų atsakingas arba paprastai tariant, kas kaltas? Jei mes taip nesigilinsim, tai apie nieką negalima pasakyti – blogi, geri sprendimai, nes nežinosim, kas iš tikrųjų atsakingas. Matėm visą procedūrą, kaip vyko: vieni bandė patvirtinti tą projektą, kurį patvirtino komitetas seimo, kuris buvo suderintas su Vyriausybe ir su biudžeto išlaidų galimybėmis, bet kiti neturėjo daugumos. Ir mes jau ne pirmus metus matome, kad valdantieji tik sako turį daugumą, o iš tikrųjų jos neturi. Ar galima sakyti, kad jie neturi daugumos tai yra kaltė? Kad jie tik apsimeta?
Galia turbūt būtų pradėt nuo to, kad tas įstatymo pataisų projektas apskritai neturėjo būt svarstomas Seime. Nes net ir pradinio projekto variantas buvo pateiktas be jokių konkrečių paskaičiavimų, kiek jis kainuos. Ir tikrai jis nebuvo suderintas su Vyriausybe.
Vyriausybės atveju projektai ateina įprastai su labai aiškiomis biužeto išlaidomis. Tai nei valdančiųjų, tai yra valstiečių paremtas projektas, nei konservatorių – papildytas kitas variantas nebuvo, iš tikrųjų reikalingi ir aptarti iš anksto su Vyriausybe bent jau tokiu lygiu, kad būtų aišku, kiek teks mokėti vienu ar kitu atveju.
Galiausiai tokie sprendimai, kurie reikalingi apkelti medikams algas, gali būti priimami Vyriausybės lygiu, nekeičiant įstatymo, bet nurodant dabartinę kritinę situaciją, nes tam Vyriausybė turi visas priemones. Ir tuo labiau turi galimybes nustatyti, kam kokiu koeficientu ir kiek tai kainuotų biudžetui. Bet mes matėme ne norą matyt kažkokį aiškų visiems suprantamą sprendimą priimti, bet norą Seime tokiu būdu pasididinti sau populiarumą ir užbėgti už akių tiems sprendimams, kuriuos galėjo priimti Vyriausybė.
Bet buvo, kaip buvo – buvo einama įstatymo keitimo keliu. Jeigu Vyriausybė galėjo tą irgi padaryti populiariai ir priskirdama sau nuopelnus, tai nesvarbu, ar Vyriausybė, ar Seimo dauguma. Bet ką mes matome – matom šauksmą, kad jūs per mažai norit kelt atlyginimų. Ar tai neprimena atvejų, kaip būdavo per Seimo rinkimus, kai darbiečiai ir tvarkiečiai sakydavo: „mes minimalų atlyginimą padidinsim labiau, negu žada visi kiti. Ar čia ne panašus atvejis?
Taip, tas varymasis, kas pasiūlys daugiau ar kas pasirodys geresniais, aš manau, kad vyrauja Seime ir dabar, ir opozicijos pastangos užbėgti už akių, ir pasiūlyti kitokį variantą, geresnį, negu siūlo valdančioji dauguma, manau, kad irgi prisidėjo prie to bendro chaoso, kurį galiausiai matėme Seime.
Šiuo atveju tikrai manyčiau, kad tenka prisiimt atsakomybę ir frakcijų lyderiams, kurie net ir tokiu kritiniu metu nesugeba surasti bendro kompromiso ir įsivaizduoja, kad tai tiesiog eilinis Seimo posėdis, kada reikia toliau konkuruoti dėl geresnio matomumo, galbūt ruoštis toliau rinkimams lyg niekur nieko.
Ir visa ta inercija, kuri egzistavo iki šio, ta priešprieša ji tiesiog eskaluojasi net ir sudėtingiausiais laikotarpiais.
Jūs šiek tiek diskutavot su politologu Mažvydu Jastramskiu, kurio vienas iš argumentų buvo – demokratija tokia yra, taip veikia.
Be abejo, aš sutinku, kad išsakydamas savo kaltinimus visam Seimui vienaip ar kitaip taip pat prisidedu prie tos neigiamos opinijos Seimo atžvilgiu. Bet galiausiai tai yra tik reakcija į tai, kas vyksta Seime.
Ignoruoti, kad Seimas taip pat turėtų pradėti veikti krizės akivaizdžiu kritiniu atveju ir keisti savo įpročius, tai, manau, kad to ignoruoti tiesiog negalime ir derėtų kartais priminti net, jeigu tai emocionalu, bet priminti, kad kritiniais momentais reikia imtis netradicinių priemonių ir netradicinių sprendimų.
Šiuo atveju bent jau apkeisti įpročius vyraujančius tarp valdančiosios frakcijos ir opozicijos, kada kiekvienas tempia antklodę į savo pusę ir bando gauti daugiau dėmesio.
