Milžiniški pinigai sukasi gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdo reklamoje. Europos Sąjungos institucijose zuja gėjų lobistai. Kasdien vis daugėja visokių “tolerancijos” programų. Jei man kasdien per televiziją reklamuoja kokią prekę ar paslaugą, aš pirmiausiai susimąstau. Dažniausiai kyla dvi sveikos mintys: “kas tai per šlamštas, jeigu jį reikia taip reklamuoti?” ir “Kiek aš permokėsiu pirkdamas šią prekę?, nes už reklamą vis tiek dažniausiai sumoka galutinis pirkėjas.” Aš susimąstau, o vaikai, pavyzdžiui, nesusimąsto. Jie naivūs ir viską priima “už gryną pinigą”. Ar tik ne jiems skirti tie spalvingi paradai su vaivorykštinėm vėliavom ir įvairiaspalviais balionais?
Gėjų aktyvistai skelbia, kad paradai reikalingi tam, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į jų problemas, kad padėtų ugdyti toleranciją ir pakantumą. Tačiau pamąstykime logiškai, ar gali padėti tolerancijos ugdymui visus supriešinantis veiksmas, kuris iššaukia atvirkštinę reakciją. Jei mano laiptinėje gyvena buvęs kalinys ir man tai nepatinka, nes aš nesijaučiu saugus. Turbūt mano netoleranciją galėtų „išgydyti“ tik ilgametis taikus kaimyninis sugyvenimas. O jei jis pradėtų kasdien belstis man į duris, klijuotų skelbimus laiptinėje ir visaip reikalautų tolerancijos, kažin ar jis nepasiektų atvirkštinės, pasipriešinimo ir atmetimo reakcijos? Dabar pats laikas iškelti klausimą, „Ar gėjų paradai ir eisenos padeda ugdyti toleranciją?“ Turbūt kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, kad jei yra liga, ji gydoma tam tikrais vaistais, jei yra problema – ji sprendžiama tam tikromis priemonėmis. Juk anginos negydome aktyvuotos anglies tabletėmis, o vidurių užkietėjimo – analginu. Taip pat, juk miesto kamščių problemos nesprendžiame išjungdami šviesoforus, ir gimstamumo problemos nesprendžiame badydami prezervatyvus. Gėjai, organizuodami paradą mieste, kuriame daugumai žmonių nepatinka jų propaguojamas gyvenimo būdas, rizikuoja dar labiau sustiprinti nepakantumą jiems. Bet gal to siekiama sąmoningai? Juk jei žmonės nesipiktins, nekreips dėmesio, ignoruos juos, tai bus „užsukti ES dotacijų kraneliai“ iš kurių puikiai gyvena netolerancija kitokiems skelbiantys ir krizės metu nemokamai vynu vaišindami jaunimą Tolerantiško jaunimo asociacijos veikėjai.
Žiniasklaida mirga nuo straipsnių apie gėjų teises, Lietuvos valdžios ir lietuvių Tautos atsilikimą, kaimietiškumą, Kai kuriuose straipsniuose yra kartojama sena, nuvalkiota frazė apie žymius visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjus, kurie buvo netradicinės orientacijos. Dažnai minimi antikos mąstytojai Platonas ir Aristotelis. Tačiau neužsimenama, kad jiems patiko ne tos pačios lyties bendraamžiai, bet jauni berniukai, tai gal ir pedofilus reikia reabilituoti ir leisti surengti jiems eitynes per miesto centrą? Įsivaizduokime vaizdelį: daug balionų, groja muzika, plazdą vėliavėlės ir eina kostiumuoti dėdės vesdami jaunus berniukus už rankučių ir švelniai glostydami jų galvytes. O miesto meras, atstovaujantis krikščioniška save vadinančią partiją, suokia apie katalikišką artimo meilę ir europietišką sostinę. Ar patiktų mūsų „tolerantiškiesiems“ veikėjams toks paveikslėlis? Manau, kad taip, nes prie to ir vedama visuomenė. Taip pat tuose straipsniuose minimi tokie kūrėjai, kaip Oskaras Vaildas, Piotras Čaikovskis ir kiti. Tačiau sąmoningai nutylima detalė, kad jie visą gyvenimą kentėjo nuo tos negalios ir tikrai nebūtų dalyvavę eitynėse ir panašios reklamos akcijose. Vienai minčiai būčiau linkęs pritarti, kad niekas nesprendžia pagal žmogaus orientaciją apie žmogaus kūrybą. Žmonės nesigilina į maestro ar mokslo genijaus seksualinę orientaciją, sutuoktinių ar vaikų skaičių, jie mėgaujasi jo sukurtu produktu – simfonija, knyga ar paveikslu. Bet juk gėjai ir lesbietės kaip tik elgiasi atvirkščiai, jie organizuodami paradus nori parodyti savo išskirtinumą, jie nori pabrėžti: „štai stebėkite, mes žygiuojame, mes mylime tos pačios lyties atstovus, būk su mumis, būk panašus į mus, žygiuokime kartu…“. Jie save iškelia kaip atskirą bendruomenę, kaip kitokius, išskirtinius…
Visoje toje progėjiškų straipsnių lavinoje teko rasti cinizmo „šedevrą“, kuriame autorius teigia: „Tačiau galų gale Lietuva vis vien bus priversta laikytis ES priimtų normų, nesvarbu, kiek kai kurios organizacijos ar atskiri piliečiai joms priešinsis.“ Man labai gaila to autoriaus, nes iš šių eilučių galima spręsti, kad jis nemyli savo Tėvynės. Galima pasakyti, kad kitais žodžiais žmogus teigia: „kaip gerai, kad mano Tėvynė bus priversta (o gal išprievartauta?!)“. Man ir daugeliui patriotų Tėvynė asocijuojasi su žodžiu Motina, įdomu ar autoriui patiktų jei kas nors „priverstų“ jo motiną pasielgti prieš jos valią?...
Aš asmeniškai nesu homofobas, nes nebijau gėjų ir lesbiečių, man jų tiesiog gaila, gaila kaip likimo nuskriaustų žmonių. Jie niekad nesimylės pilnavertiškai, kai tai daroma ne tik dėl malonumo akimirkų, bet ir su viltimi, kad tomis akimirkomis bendradarbiauji Dievo kūrimo darbe, pradedi naują gyvybę. Jie negalės žiūrėti į kūdikio akis ir matyti ten savo ir savo mylimo žmogaus bendro atspindžio. Jie patys save nuskriaudė, patys pasmerkė, mes tegalime užjausti. Tačiau prieš šio reiškinio reklamą turi kovoti visi: Bažnyčia, Valstybė ir visa Tauta. Turime apsaugoti savo vaikus nuo tos nelaimės. Mes turime ugdyti toleranciją to vertiems žmonėms. Tolerancija negali būti begalinė. Juk visuomenė netoleruoja vagių, plėšikų, prievartautojų, iškrypėlių ir t.t. Tai yra sveika reakcija, visuomenės savisaugos reakcija. Visuomenė privalo toleruoti tik tai, kas jai padeda išlikti, o kas griauna visuomenę, susilaukia pasmerkimo ir bausmės.
Sveika visuomenė panaši į sveiką žmogaus organizmą. Ponai „tolerastai“, išmokykite tolerancijos savo organizmą, tegul jis toleruoja benzino kompotą, ekskrementų tortą, parako sausainius… Nenorite nuodytis? Tai kodėl kovojate prieš sveiką Tautos reakciją į pavojų, nuodą, nelaimę?
Julius Panka, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas
