Šiuos klausimus penktadienį Vilniaus knygų mugėje kėlė diskusijos dalyviai per straipsnių rinkinio „Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States“ (sudarė V. Davoliūtė ir T. Balkelis) pristatymą.
Straipsnių rinkinys anglų kalba „Atminties žemėlapiai: trauma, tapatybė ir tremtis Baltijos šalių tremtinių prisiminimuose“ skirtas sovietinei deportacijai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos atminti. Mokslininkai iš Lietuvos, Vakarų Europos, Kanados ir JAV tyrinėja įvairialypį tremties paveldą – nuo moterų ir vaikų trėmimų iki tremties muziejų – ir bando naujai pažvelgti į sovietmečio deportaciją per socialinės istorijos, lyčių studijų, kultūrologijos ir postkolonializmo teorijų prizmę. Ši knyga – vienas pirmųjų bandymų Baltijos šalių tremčių istoriją pristatyti vakarų skaitytojui bei susieti ją su tarptautiniais istorinių traumų tyrinėjimais.
„Kodėl anglų kalba? Mūsų mintis buvo, kad Vakaruose iki šiol labai prastai žinoma Baltijos šalių deportacijos istorija. Yra išverstos vos kelios tremtinių biografijos iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Bandome užpildyti Vakarų akademijos spragą, norime, kad trauminė gulagų patirtis būtų nagrinėjama ir vakarietiškame diskurse“, – pristatydamas leidinį sakė vienas iš jo sudarytojų Tomas Balkelis.
Diskusijoje taip pat dalyvavo knygos bendraautorė Violeta Davoliūtė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, vertėjas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas švedas Jonas Ohmanas ir rašytojas, Vilniaus gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris.
„Kai pradėjo dirbti Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, kilo labai didelis ažiotažas“, – prisiminė B. Burauskaitė. Daugelis buvusių tremtinių tuomet aktyviai siuntė savo prisiminimus, visuomenės susidomėjimas taip pat buvo didžiulis. Atgavus nepriklausomybę, susidomėjimas trėmimais atslūgo. Šiuo metu jaučiamas labai didelis jaunimo susidomėjimas pokario istorija“, – apie atsiradusius naujus tyrimo laukus, kuriuos sovietinė istoriografija ignoravo, sakė ji.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė pastebėjo, kad pirmieji tremtinių atsiminimai buvo labai asmeniški ir autentiški, o pradėjus juos skelbti, kitų genocido aukų prisiminimai jų galvose tarsi susipynė su tuo, kas buvo išgirsta ar perskaityta apie to paties likimo žmones. Visuomenės ir mokslininkų susidomėjimą trėmimais B. Burauskaitė palygino su švytuokle: iš didelio pakilimo taško ji sugrįžo į normalų.
„Tarp tremtinių buvo nemažai žydų. Ar jų istorija jau pakankamai papasakota?“ – M. Zingerio klausė V. Davoliūtė. „Jų buvo maždaug 24 tūkstančiai. Sovietų Sąjungos represija nesirėmė etniniu pagrindu, metodologija buvo kita nei nacių Vokietijoje. Jie buvo tremiami kaip buržuaziniai elementai, priešiškų partijų atstovai arba dvasininkija“, – apie ištremtus žydus kalbėjo M. Zingeris.
„Vyrauja įsitikinimas, kad lietuviai kentėjo nuo sovietų, o žydai nuo nacių. Tai visiška nesąmonė. Ir vieni, ir kiti kentėjo nuo abiejų, nors ir skirtingu pagrindu“, – teigė M. Zingeris. Jis pateikė pavyzdį, kad iš Štuthofo koncentracijos stovyklos gyvi išėję kaliniai, žydai ir lietuviai, įvairias sukaktis mini atskirai. „Kodėl tą patį pragarą išgyvenę žmonės tai daro atskirai?“ – stebėjosi M. Zingeris ir ragino ieškoti bendrų sąlyčio taškų.
J. Ohmanas pastebėjo, kad trauminė tremčių patirtis Lietuvoje dar nėra tinkamai suvokta: „Aš čia atvažiavęs norėjau papasakoti Vakarams, bet laikui bėgant, atvirai sakant, pastebėjau, kad labiau reikia pasakoti lietuviams apie tą patirtį, kuri yra skaudi ir sudėtinga.“ Kiti autoriai, anot J. Ohmano, pokalbiuose taip pat prisipažįsta jaučiantys tokį vidinį poreikį. „Kalbėdamas apie užsienį, drįsčiau teigti, kad kol kas ta lietuviška tremties patirtis jo nepasiekė. Mano manymu, tai suprantama“, – svarstė J. Ohmanas. Lenkams, anot jo, sekasi geriau: jau ne vienas jų filmas – ir meninis, ir dokumentinis, sulaukė pasisekimo užsienyje. Kaip sėkmingiausią lietuviško kino apie tremtį pavyzdį J. Ohmanas paminėjo Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“.
„Jeigu nebūtų buvę vietos gyventojų rusų, mes būtume žuvę. Mus atvežė kaip kokius banditus, o jie suprato, kad mes tokie pat žmonės, ir mums padėjo“, – girdėtas tremtinių istorijas perpasakojo J. Ohmanas. Jis pabrėžė, kad konkreti patirtis gali būti labai skirtinga, tad trėmimus reikia nagrinėti ir per asmeninę, ir per visuotinę prizmę.
B. Burauskaitė pritarė šiai minčiai ir apgailestavo, kad genocido ir tremčių tyrėjai vis dar užsiima faktografijos fiksavimu, bet trūksta akademinių tyrimų ir kitokios analizės.
Kalbėdamas apie represijų laikotarpio sudėtingumą, M. Zingeris atkreipė dėmesį į pasmerktųjų gelbėtojus. Dabar neretai išaukštinamos pavienės jų istorijos, tačiau nenagrinėjamas kontekstas: „Kaimynas žudo – kitas kaimynas gelbėja, vieni gelbėjo dėl atlygio, kiti – iš idėjos.“ Taip pat, anot jo, pernelyg mažai dėmesio skiriama gelbėtojams, kurie žuvo. M. Zingeris sakė teikęs iniciatyvą vieną mokyklą pavadinti „Gelbėtojų“ vardu, tačiau ji nesulaukė pritarimo. „Lietuvoje už tai su užsienio delegacijomis teikiami aukščiausi apdovanojimai, bet vidutinė grandis tuo nesidomi,“ – sakė jis.
„Gulago patirčių negalime suvokti nesuvokdami holokausto svarbos. Visos genocido patirtys nusipelno dėmesio. Negalima atmesti nė vienos etninės grupės“, – M. Zingeriui pritarėT. Balkelis.
Baigdama diskusiją V. Davoliūtė grįžo prie M. Zingerio minties apie atskirai sukaktis mininčius Štuthofo kalinius – susiskirstę pagal tautybes, lietuviai ir Lietuvos žydai pamiršo, kad visi buvo netgi iš to paties miesto – Kauno.
