Lietuvos valdžia suskubo pasigirti, kiek daug nuveikta grąžinant lietuvius į Lietuvą. Pavyzdžiui, skelbiant apie laisvas darbo vietas užsienyje bei leidžiant čia dar likusias užimti užsieniečiams. Tik emigravę tautiečiai kažkodėl tvirtina: padaryta viskas, kad tik jie nesumanytų grįžti.
Giriasi, kad išvarė
Oficialiais duomenimis, 2009-aisiais Lietuvą paliko 22 000 tautiečių. Neslepiama, kad nedeklaravusių savo išvykimo piliečių skaičius gali būti bent kelis kartus didesnis. Tačiau visos ministerijos trečiadienį ruošiasi girti viena kitą už pastangas grąžinti lietuvius į tėviškę.
O pristatomoje “Ekonominės migracijos strategijos" ataskaitoje kažkodėl giriamasi, jog, pavyzdžiui, Lietuvos darbo birža 2009-aisiais įdarbino 2,2 tūkstančio užsienio piliečių, didžiąją dalį - merdinčiame statybų sektoriuje, taip pat paslaugų srityje. Kaip tai padėjo grąžinti lietuvius - nepaaiškinama.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepamiršo paminėti, kad visus 2009-uosius “rengė ir viešino informaciją apie legalias įsidarbinimo galimybes užsienio valstybėse" per Europos užimtumo tarnybų tinklą, nes darbo Lietuvoje neliko.
Įdomiausias pagyras sau pažėrė Švietimo ir mokslo ministerija. Jų “atsiskaityme" dėstoma, kad “į užsienio mokyklas dirbti buvo išsiųsta net 120 mokytojų". Be to, įgyvendinant “protų susigrąžinimo ir pritraukimo programą" premijomis buvo išskirtinai skatinami į užsienį dirbti išvykę Lietuvos mokslininkai. O iš emigracijos netikėtai grįžusių lietuvių vaikams esą buvo skiriamas 35 procentais didesnis mokinio krepšelis nei nuolat gyvenantiems Lietuvoje. Kažkodėl lygiai toks pat didelis krepšelis buvo skiriamas ir Lietuvoje besimokantiems užsieniečių vaikams.
Stengėsi ir Užsienio reikalų ministerija: emigrantams, norintiems pasikeisti asmens dokumentus, nebereikia grįžti į Lietuvą. Nuo šių metų sausio pakanka nuvykti į atstovybę.
Jaučiasi nelaukiami
Net ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, vakar viešėjusi Airijos sostinėje Dubline, pažymėjo, jog “Lietuva - per maža šalis, kad galėtų švaistyti savo žmones - didžiausią turtą". Tačiau patys išeiviai tvirtina, kad valdžios pseudolengvatos grįžtantiems ir apsimestinis dėmesys šiai problemai tik paspartino evakuacijos procesą.
“Padarykite taip, kad lietuviai nebenorėtų išvažiuoti, o ne kurkite išskirtines sąlygas tiems, kurie išvažiavo, - siūlė valdžiai Airijos lietuvių bendruomenės administracijos direktorius Arūnas Teišerskis. - Nes kvailai skamba - kad gautum nuolaidas, turi išvažiuoti iš Lietuvos."
Tai, kas dabar vyksta, pasak A.Teišerskio, nėra emigracija - tai vadinama “evakuacija". Jis tvirtino nepažįstantis nė vieno lietuvio, kurį grįžti priviliojo valdžios “geri darbai", o ne Tėvynės ilgesys.
Grąžinti nėra už ką
Buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys, kurio nuopelnus emigrantams taip pat girs Vyriausybė, tvirtino, kad ataskaitos teikimas - tik biurokratinis reikalas parodyti, kur išleisti pinigai.
“Emigracijos banga prieš krizę sumažėjo, bet krizės sąlygomis vėl pradėjo didėti. O ataskaita - biurokratiniai formalumai, nes už jos yra pinigai. Turime parodyti, ar priemonės buvo efektyvios, ar ne. Turiu pripažinti, kad ypač Darbo biržoje perkvalifikavimo programos buvo labai išlaidžiai vykdomos, šimtai tūkstančių buvo skiriami neefektyviai. Bet nė viena tam tikra priemonė nieko negali išspręsti", - dėstė R.Dagys.
Žmones išvarė cinizmas
Vytautas RADŽVILAS - filosofas:
Emigracijos mastas buvo ir tebėra slepiamas, o reikšmė - sąmoningai menkinama. Lietuvos politikai sukdavosi iš padėties aiškindami, kad tai yra visiškai objektyvus, nuo niekieno valios nepriklausantis reiškinys, nes žmonės turi teisę emigruodami ieškoti geresnio gyvenimo. Buvo nutylimos gelminės masinės emigracijos priežastys, kurios nėra šalinamos ir šiandien.
Tai ydinga visų iki šiol šalį valdžiusių vyriausybių ekonominė ir socialinė politika. To įrodymas - Lietuvoje beveik didžiausia turtinė diferenciacija tarp Europos šalių. Daugelis Lietuvos piliečių puikiai jaučia atsainų valdžios požiūrį į juos - šitokia arogancija sukelia ir milžiniško pažeminimo jausmą.
Emigracija yra savotiška protesto forma. Tokių žmonių, ypač tarp jaunų ir išsilavinusių, yra net daugiau nei tų, kuriuos emigruoti verčia tik materialinės priežastys. Vykdomos kosmetinės priemonės, kurios reklamuojamos kaip didžiulės valdžios pastangos ir laimėjimai.
Keleto žmonių parviliojimas viena kita socialine nuolaida yra neadekvatūs sprendimai, palyginti su problemos mastu. Tad jei dar bus mėginama girtis tariama kova su migracija, tai būtų vienas iš pačių amoraliausių ir ciniškiausių šios Vyriausybės veiksmų. Jei nenorima nieko daryti, tai bent nereikėtų demonstruoti tokio cinizmo.
