LDK kadais priklausė didelė dalis dabartinės Ukrainos, bet jos stepės, kaip dabar, taip ir tada buvo spąstai bandantiems jas užkariauti.
Mūsų kunigaikščiai beldėsi į Maskvos vartus, bet galią ir teritoriją mes pamažu praradome. Viso to netekome dėl daugybės mažų ir didelių dalykų, bet labiausiai todėl, kad praradome apetitą karui ir norėjome tiesiog gyventi ir kurti. Bet to nenorėjo mūsų kaimynai ir iki šiol nenori.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didelė valstybė. Kaip ji plėtėsi, kaip mes užkariavome kaimynines žemes, kaip braižėme sienas ar pavaldumo teritorijas? Mums priklausė daug rusėnų žemių, kada ir kaip mes ten nuėjome? Kas mums priklausė?
Mūsų plėtra prasideda su valstybės susikūrimu. Valstybė susikuria XIII amžiuje, tiesa dar tik lietuviškose žemėse, bet ekspansija vyksta. Ir jau XIII amžiaus antroje pusėje mums priklauso Polockas. Tas rusėniškų žemių valdymas, ir sakau rusėniškų, nes tuomet Rusijos dar nebuvo.
Buvo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ir jie savęs nevadino Rusija, jie buvo maskvėnai. Plėtra sustiprėjo, tada nuslopo, nes po Mindaugo nužudymo valstybingumo tąsos nelieka.
Tai atėjus Traideniui viską reikėjo atstatyti nuo nulio. Jis atstato valstybę ir tas atstatymas sutampa su tuo, kad mes valdome Polocką. Tai buvo to laiko megapolis, jis yra dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Ten vyko prekyba, buvo pinigų, Dauguvos upė jungė Polocką ir Rygą, du to meto megapolius aplinkinėse teritorijose.
O kitas žingsnis – Gedimino laikai. Tai ankstyviausias laikas, kai atsiranda sienos. Iki tol mes jų neturime, turime tik pavaldumo-ryšio pasekmę. Jei pajungti savo valdžiai tuos, kurie valdo tam tikrą teritoriją, vadinasi valdai ir ten gyvenančius žmones.
Toks savotiškas piramidės principas. Taigi, apie aiškias teritorijų ribas tada nebuvo galima kalbėti. Taip buvo todėl, kad čia gyveno mažai žmonių, nebuvo miestų.
Rusėniškose žemėse, ten, kur buvo susikūrusi Kyjivo Rusia, nuo IX iki XII amžiaus ji gyvavo ir jie sukūrė miestų sistemą. Tai buvo valstybingumas, kuris buvo panašus į Vakarų Europos arba bizantinį miestų modelį.
O tuometėje Lietuvos teritorijoje buvo daug miškų, mažai žmonių. Todėl pavaldumas buvo grėsmės-atsako reikalas, nes apsauga yra paslauga, kuri suteikiama būriui tam tikroje vietoje gyvenantiems žmonėms.
Gedimino laikais buvo pajudėta link Smolensko, judėta į šiaurę ir pietryčius, nuo XIV amžiaus pabaigos mūsų protektoratu tampa Kijevo kunigaikštystė. Kas tie mes? Tai to laiko elitas, LDK. Tai buvo didžiulis pasislinkimas į pietryčius.
Na, o Algirdo laikais vyko teritorinis sprogimas. Na, o Jogailos ir Vytauto laikais buvo sukaupta jėga ir galia. 1395 metais mes pasiekėme Smolenską ir priartėjome prie Maskvos ir toliau judėjome link Juodosios jūros. Klausimas, ką Vytautas norėjo daryti su tais Juodosios jūros pakraščiais, nes ten nieko nebuvo. Ten stepė, ir dabar Ukrainoje kariauti stepėje sunku, taip buvo ir Vytauto laikais.
Ten lyguma ir nėra kur pasislėpti. Mėginta stepėje tada statyti Šv. Jurgio pilį, bet nepavyko. Ten gyvenę klajokliai buvo prisitaikę prie sąlygų, bet mes norėjome valdyti ir gyventi sėsliai, mąstėme apie valdymą per vietininkus, o to padaryti Ukrainos stepėse vedančiose link Juodosios jūros – nepavyko.
Okos aukštupio kunigaikštystėse Vytautas taip pat tvirtino savo įtaką, tai nebuvo tiesioginis valdymas, bet duoklę kunigaikštystės mums mokėjo, o tai reiškė pavaldumą. Tiesa, tuo metu, tarkime, Maskvos kunigaikštystė mokėjo duoklė totoriams, tai galima dar galvoti, kas kam priklausė.
LDK teritorijos apogėjus buvo vytautinė LDK. Tai buvo didelės teritorijos ir gerų valstybės laikų metas. Tarkime 1613 metų Radvilos Našlaitėlio pieštas LDK žemėlapis rodo ne to meto, bet Vytauto laikų LDK teritoriją.
To laiko žmonėms tas žemėlapis buvo programa, gerų valstybės laikų dokumentas. Buvo tarsi sakoma, kad reikia grįžti į Vytauto laikus, kai turėjome stiprią valstybę.
Kaip atrodė milžiniškų teritorijų valdymas, jų žymėjimas, užkariavimas? Kaip galima sakyti, kad štai ten buvo LDK teritorija? Kaip tai užfiksavome?
Yra du dalykai, kai piešiame valstybės žemėlapį. Tai teritorija, kurioje gyvena sėslūs žmonės, yra miestai.
Bet kai kontroliuoji pasklidusią teritoriją, reiškia, kad žemės daug, žmonių mažai. Tada atsiranda toks rytietiškas teritorijų valdymo modelis, kai valdomas žmogus, bet ne žemė. Taip yra ir dabar, tarkime rytuose, dykumose yra svarbu valdyti žmogų, paimti mokesčius.
Tai skirtingi valdymo modeliai, tas antras modelis yra sudėtingesnis ir jis galioja tol, kol valstybė pradeda formuoti savo struktūrą. Kol atsiranda žemės įdirbimas, žmonių padaugėjimas, tai maždaug jau XVI amžius. O iki tol žmonės spontaniškai gyveno kaimuose su vietinėmis valdžiukėmis.
Kai subyrėjo Kijevo Rusia, ten buvo didelė valstybė, kuri sutrupėjo į mažas kunigaikštystes. Tai vietiniai kunigaikštijai žinojo, ką jie valdo, kokie kaimai jiems priklauso. O kaimai žinojo, kokie miškai ir laukai, ežerai yra jų. Tai čia buvo taikomas tas pats piramidės principas, jei pričiumpi kunigaikštuką, tai valdai tai, kas jam priklauso.
Tiesa, mums šiandien sudėtinga suprasti, ką reiškia tokie atstumai, kaip nuo Lietuvos iki Juodosios jūros, stepių. Kaip to laiko valdantysis elitas savo galvoje sutalpino vaizdą, ką jie turi kontroliuoti. Kaip jie įsivaizduoja savo teritoriją?
Jie juk neturėjo tokių žinių, kaip mes turime dabar. Tie, kurie gyveno už tūkstančių kilometrų, taip pat įsivaizdavo kažkaip, kad juos kažkas valdo. Kaip tas santykis veikė, nežinia. Visoje šioje teritorijoje seniausia pavaldumo forma yra mokesčio mokėjimas. Kai kurie mokesčiai buvo vos viena moneta, tai buvo simbolinis dalykas.
Antras dalykas, aukštesnis lygis, tai vietininko „pasodinimas“. Tiesa, vietiniai elitai nenorėjo įsileisti kažko svetimo.
Tai dėl to buvo suteikiamos didžiojo kunigaikščio privilegijos. Realiai tai buvo tiesiog sutartys tarp miestų arba kunigaikštysčių elito ir didžiojo kunigaikščio. Rusiškose teritorijose vyravo „starina“ teisė, kuri sakė, kad vietininkai negali griauti esamos tvarkos.
Rusėnų elitas labai bijojo pertvarkų, suprato, kad jos gali reikšti jų privilegijų praradimą. Buvo ginama teisė disponuoti tam tikrais resursais, žeme.
Trečias laipsnis, kai vietininkai įsigyvena naujoje vietoje. Tada mezgasi tinklas, giminystės ryšiai, nuosavybė per visą LDK teritoriją. Atsiranda interesai, ima formuotis tolygus valstybingumo organizmas. Bažnyčia taip pat klijuoja valstybingumą, kuriasi struktūros.
Anuomet vyko daug karų, teritorijos buvo užkariaujamos ir prarandamos. Kaip ir kodėl vyko karai? Kaip jie atrodė, keitėsi?
Elitas modeliuodavo užsienio politiką, karai reguliavo tarpvalstybinius santykius. Tarkime, Algirdo žygis iki Maskvos rodo ambicijas plėstis. Visgi nužygiavimas iki Maskvos ar Juodosios jūros dar nereiškia, kad tu ir kontroliuosi tas teritorijas.
Tai būdavo vienkartiniai, parodomieji žygiai, kurie ir buvo karas. Taip susirinkdavo vergus, mokesčius ir kitką. Tai to laiko gyvenimo sąlygos ir realybė. Vieni puolė, kiti gynėsi. Tarkime vokiečių ordinas buvo daug agresyvesnis nei LDK, bet jie realiai čia vedė karą visą laiką, nors, žinoma, nešė ir kultūrą, religiją.
Senosios kartos monarchai, tarkime Algirdas, jie kariaudavo grobiamuosius karus, užpuola, prisigrobia, atsitraukia. Vėliau jau karų pobūdis kito.
Vytauto laikais karas irgi buvo žygiai, ypatingai žiūrint į jo kampanijas, vykusias rytuose. Tarkime žygiai prieš totorius baigėsi katastrofa. Būdavo žygiuojama ir grįžtama atgal, nes nuolat įsikurti tolimose žemėse nebuvo kaip, neužteko žmonių. Stepėje ir miške savo valdžios tiesiog nebuvo kaip ir ant ko įtvirtinti.
Vakarinėse LDK žemėse jau buvo kitaip. Tarkime, kai Vokiečių ordinas gavo Žemaitiją, jis pirmiausia ėmėsi struktūrinių organizacijų, uždėjo mokesčius, ėmė statyti bažnyčias, kurti parapijas. Jie steigė struktūrą. Mūsiškiai taip nedarė, nes neturėjo tokios patirties, žinoma, vėliau mokėsi iš to paties vokiečių ordino.
Karai su Maskva buvo kitokie. Kodėl?
Taip, XVI amžiuje karai, tarkime, su Maskva, jau buvo kitokie. Atsiranda strategija, vyksta mūšiai, tarkime garsusis Oršos mūšis.
Mūšių bijojo visi, nes jo metu gali prarasti visą kariuomenę. O jei jos netenki, pas tave gali ateiti bet kas, nelieka ginančiųjų. Todėl į mūšius stodavo tik gerai pamatavę ir paskaičiavę. Arba tai buvo visiškai neišvengiamas dalykas.
Su Maskva vyksta karai, kurie yra apgalvoti, strategiški. Tai karas, kuris panašus į tai, kas vyksta dabar. Jau yra nemažai miestų, daugiau žmonių, kaimų. Kariuomenė gali plėšikauti ir išsimaitinti. Bet štai žiemos metu kariuomenė buvo paleidžiama, išsivaikščiodavo.
Tuo pat metu atsiranda toks dalykas, kaip samdoma kariuomenė. Gimsta karinės struktūros, karas pradeda kainuoti, kariuomenę galima nusipirkti. Tai geriausiai iliustruoja Livonijos karas, jis trunka ilgai. Dabartiniai rusų istorikai šį karą vadina Rusijos karu su Europa.
To paties karo metu yra užimamas Polockas, miestas sugriaunamas. Tai nauja karo išraiška. Jis sugriautas norint visus išgąsdinti, demonstruota galia. Žmogus visada buvo toks pat. Rusai po to elgėsi labai logiškai, ėmė kurti struktūrą, atsidalino teritorijas, braižė žemėlapius. Jie pirmą kartą pasižiūrėjo, kaip reikia pasisavinti teritoriją.
Buvo delimituotos sienos, nors pirmas LDK ir Maskvos kunigaikštystės sienos delimitavimas vyko 1449 metais. Pagal gamtinius objektus buvo apibrėžta. O XVI amžiuje prasideda pasienio konfliktai su maskvėnais. Būta plėšikavimo, žmonių išsivarymo. Bandyta derėtis, bet nesėkmingai. Maskva vis pažadėdavo atsiųsti derybininkus ir vis neatsiųsdavo.
Viskas veikė tik Polocke, nes maskvėnai ten jau patys buvo suinteresuoti. O štai sienų, linijų sukūrimas faktiškai atsiranda XVI amžiuje. Dar vienas dalykas, ką reikia žinoti, tai, kad XVI amžiuje iš Maskvos pusės ateina caro titulas, didieji kunigaikščiai ėmė save vadinti carais, o tai – titulas kildinamas iš Cezario.
Kai žlugo Konstantinopolis 1453 metais, Maskva pradeda save laikyti trečiąja Roma, jų manymų Maskvos kunigaikštystė tampa stačiatikiško pasaulio centru. Caras pradeda skelbti vienijimo lozungus. 1492 metais savo kunigaikštystės viduje Maskvos kunigaikštis ėmė aiškinti, kad jis yra „visų rusų valdomas“.
Čia tas pats, lyg kažkas imtų aiškinti, kad yra visų baltų ar visų ugrofinų valdovas. Tai etnosas, bet ne valstybė. Slavai yra ir lenkai, čekai, bet rusėnams, maskvėnams tai buvo nė motais, buvo jau tada mėginta aiškinti, kad jie imasi jungti ir vienyti.
To laiko tarptautinėje arenoje kyla klausimų. 1601 metais, Leonui Sapiegai atvykus derybų į Maskvą pas Borisą Godunovą, derybininkai jam pareiškė, kad tokio titulo, kaip caras nėra matę, pareiškė, kad čia tik Borisas Godunovas save taip vadina.
Kaip vyko LDK žemių „traukimasis“? Kas nutiko? Kaip mes praradome ukrainietiškas, slaviškas žemes?
Mes neatlaikėme karų su Maskva. Vakaruose LDK kariavo sėkmingesnius karus, o štai rytuose darėsi sunkiau. Maskva stiprėjo, mes silpnėjome.
Kitas dalykas, kuris lėmė LDK „traukimąsi“, tai mūsų politinė sistema, valstybės struktūra. Ji keitėsi, nes valdovai ėmė mažiau reziduoti LDK, stiprėjanti Maskva leido jiems judėti į priekį. Livonijos karas neblogai parodė, kad Maskva galėjo kariauti.
Taip pat Maskva plėtėsi ne tik į Vakarus, bet ir į Rytus. Prasidėjo Sibiro užvaldymas, atsirado naujų resursų. LDK mažėjimas buvo kompleksinis reikalas, kurį lėmė daug aplinkybių, politinių, geopolitinių, o taip pat ir gyvenimo kismo.
Liublino unija buvo viena iš priežasčių, kodėl LDK sumažėjo. Jos išvakarėse nuo LDK yra atjungiama palenkė ir ukrainietiškos žemės, tai buvo tam tikra spaudimo priemonė. Volynės bajorai, tarkime, tam priešinosi, bet jų nebuvo paklausyta.
Yra įdomu tai, kad Lietuvos statutai ukrainietiškose teritorijose galiojo visada, tada, kai priklausė LDK, kai priklausė Lenkijai ir vėliau, kai jau buvo Rusijos valdžioje. Šis statutas ten galiojo iki XIX amžiaus vidurio, kai LDK jau seniai nebebuvo. Teisinė sistema LDK buvo stipri ir gerai paruošta.
Ukrainoje įsitvirtino ne tik LDK teisė , bet ir nemažai garsių giminių. Tarkime Olekaičiai, kurie kurį laiką valdė Kijevą ir aplinkines teritorijas, o vėliau ėmė valdyti Moldovą. Ten buvo nutekintos ir mūsų valdovų dukterys. Tas lietuviškas siūlas vedė ir ten.
Kodel maskvėnai pradėjo stiprėti?
Rusia stiprėja, nes LDK silpnėja. Kaip minėjau anksčiau – tai kompleksinis reiškinys. Gera vieta tuščia nebūna, tai istoriškai įrodytas dalykas. O Rusijoje vyko reformos, žemės buvo suvalstybintos, tai buvo tam tikras pagerinimas. Taip pat buvo nemažas gyventojų prieaugis, daugėjo žmonių, atsirado progresyvus vystymasis.
O LDK išsikvėpė, nes jos negali visą laiką vystytis ekspansiniu būdu, energija valstybėje irgi yra ribota. Taip pat prisidėjo ir visuomenės pasikeitimai, bajorai norėjo gyventi sėsliai, ūkininkauti, turėti dvarus, žemes ir pinigų.
Jei iki tol karas buvo pasipelnymo dalykas, vėliau jis tampa prievole kurią nori vykdyti ne visi. Keičiasi mentalitetas. Pradėta net sukčiauti, į karą norėta siųsti prastesnius žirgus, duoti blogesnius ginklus. Tokie dalykai įrašyti net Lietuvos Statute, numatoma, kad negali pabėgti, duoti prastesnius ginklus ir ginkluotę. Vadinasi buvo problemų. Žmonės nori gyventi ramesnį gyvenimą, kažką kurti, būti sėslesniais.
Dalis žmonių tampa miestiečiais, sąlygos jiems taip pat keičiasi. Jų statusas jau kitoks, jie karui turi susimesti pinigų. Retais atvejais miestiečiai patys „stodavo“ į karą. Karas profesionalėja. Taigi, LDK silpnėjimas susijęs ir su socialiniais pokyčiais. O maskvėnai dar turėjo tos jėgos, juos viliojo karo grobis.
Kaip klostėsi ukrainietiškų žemių istorija? Kodėl jiems dabar vėl ir vėl tenka įrodinėti savo istorines tiesas?
Teiginys, kad ukrainiečiai yra tokie pat rusai, yra visiškai sovietinis. Taip gramzdinama jų istorija. Lygiai taip pat yra nutikę ir su baltarusiais. Ukrainiečiai dabar atsigavo, sugrįžo jų istorinis mąstymas, tai Baltarusijoje viskas dar balansuoja.
Ukrainoje, dalyje, kuri nepriklausė LDK, stepėse XVI amžiuje apsigyvena kazokai. Tai – laisvieji žmonės. Jie tarsi buvo užribio žmonės, jie nesivadovavo visuotine teise. Jų ten daugėjo, stepę buvo sunku kontroliuoti.
Pakraštys tarp Juodosios jūros ir Kijevo einantis per Vynicą jau XV amžiuje buvo laikomas pasieniu. O stepėje buvo tarsi vakuumas, ten gyveno ir totoriai, kurie vertėsi gyvulininkyste, ir kazokai. Jų daugėjo ir XVII amžiuje kazokų yra tiek, kad jie tampa jėga.
Kyla Chmelnickio sukilimas, jie tampa grupe žmonių, kurių nepastumsi ir nenurašysi. Jie buvo sukūrę savo sistemą, jos laikėsi. Kazokai išties mokėjo labai laviruoti, tarkime Moldovos vaivados krypdavo tai į LDK tai į Maskvos pusę, priklausomai, kurie spaudė. Ten tokia vieta, kur kertasi daug interesų.
Kazokai buvo kariuomenė su kuriais buvo galima tartis, maskvėnai tarėsi su kazokais, jie turėjo savo statusą, juos kvietė į kariuomenę. Tarkime švedų karų metais, jie stojo į Maskvos pusę. Kazokai labai nemėgo vietininkų ir svetimų įsakymų.
Žinoma, buvo mėginimų. Kazokai buvo labai neprognozuojami, karo metu galėjo pabėgti iš kariuomenės, nes kažkas nepatiko, susipyko. Buvo karšti už save mokantys pastovėti žmonės. Ukrainoje dabar į juos žiūri, kaip ir laisvės simbolius. Visgi Krymo karo metais kazokai buvo „performatuoti“. Ten buvo kariaujama su Osmanų imperija.
Aplinkybės ėmė keistis, žmonės pradėjo gyventi sėsliai. Kazokai ėmė funkcionuoti, kaip karinė organizacija, todėl juos įjungė į bendrą Rusijos imperijos karinę sistemą. Seną struktūrą su atamanais ir sena hierarchija išformavo.
Dabartinė Ukraina, tai labiau Rytai ar Vakarai? Kur eina ta civilizacinė riba, jei tokia išvis yra?
Ukraina yra kryžkelė, ten gyvena krikščionių, musulmonų, stačiatikių, unitų. Ten turėjo savo interesų ir osmanai, ir maskvėnai. Ten persirišęs mazgas. Sakyti, kad visa Ukraina yra ar buvo vakarietiška – negalima.
Vienas iš rodiklių, yra Vernerio Konzės civilizacinis vertinimas, jo pagrindas – privatinė nuosavybė. Rytuose jos nelabai reikėjo, ji neveikė. Stepė ar dykuma buvo visų. Tokia, kai Vakarų Europos privatinės nuosavybės reiškinys pasibaigė su LDK sienomis. Pagal šį agrarinį-civilizacinį kriterijų, visa LDK riba ir yra Vakarų civilizacijos riba.
Pas maskvėnus žmonės gyveno bendruomenėmis, obščinomis. Tai va ukrainiečiai obščinomis negyveno, čia Vakarų Ukrainos gyventojai. Kazokai gyveno kitaip, nes stepė, kaip geografinė erdvė, taip gyventi neleido. Kazokai yra labiau rytiečiai, laisvi žmonės, klajokliai. Net pati sąvoka kazak yra atėjusi iš osmanų, nes čia ir jie turėjo interesų.
Čia pirmą kartą buvo nustatyta ir LDK siena su osmanais, nors tame vakuume greta Juodosios jūros nebuvo sėslių gyventojų.
Osmanai buvo struktūriškai ir civilizaciškai pažengę žmonės, todėl į tas teritorijas, kur nebuvo žmonių jėga atvežė moldavus, ten juos įkurdino ir pagal tai nustatė sieną su LDK.
Nes su vietiniais totoriais, Krymo chano žmonėmis, susitarti nebuvo galima, jie apie privatinę nuosavybę ir sėslumą nieko nežinojo.
Ukraina yra mazgas, teritorija, kuri yra sudėtinga, turinti gilią istoriją.
