M. Nefas sako, kad Kovo 11-oji yra viena iš Lietuvos „švenčiausiosios datų trejybės“, kuriai dar priklauso Vasario 16-oji ir Liepos 6-oji, narė. O pati data žymi naują mūsų valstybingumo etapą.
Tiesa, istorikas dalinasi, kad nepriklausomybės idėja ir visuomenės noras atsiskirti nuo Sovietų sąjungos ir atstatyti istorinį teisingumą, kuomet Lietuva 1940 metais neteisėtai buvo okupuota, vystėsi palaipsniui.
„Kovo 11-oji yra tokia vyšnia ant torto. Tas procesas nebuvo greitas. Okupacijos periodas truko pusę amžiaus. O per tą laiką vyko ir mūsų partizanų, disidentų kovos. 1987-aisiais metais rugpjūčio 23-iąją įvyksta pirmasis viešas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vėliau įsikūrė Sąjūdis, vyko Baltijos kelias“, – kalba M. Nefas.
Vyras priduria, kad šiek tiek užtruko ir paties Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo procesas, kurio metu Aukščiausiosios Tarybos nariai vienbalsiai nusprendė atkurti Lietuvos nepriklausomybę (už balsavo 124 akto signatarai, 6 Tarybos nariai susilaikė, o balsuojančių prieš – nebuvo).
„Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad 1990-aisiais metais Kovo 11-ąją nepriklausomybė buvo atkurta, kai 124 akto signatarai ėmė ir pasirašė dokumentą.
Iš tikrųjų, viskas teisiškai vyko kiek kitaip. Vyko vardinis balsavimas, po to kiekvienas Aukščiausiosios Tarybos narys buvo pakviestas vardu ir jis turėjo patvirtinti tai, ką parašė, o jau parašai buvo sudėti šiek tiek vėliau“, – pasakoja istorikas.
Lietuvos augimas išgyveno kelis etapus
Pasakodamas, kaip kito žmonių požiūris į nepriklausomybės dieną ir jos šventimą, M. Nefas sako, jog lietuviai išgyveno keletą skirtingų etapų.
„Visų pirma, buvo euforija, kad pagaliau pavyko pasiekti tai, ką norėjome padaryti, vėl esam nepriklausomi. Bet tuomet žmonės susidūrė su realybe, kad valstybę reikėjo kurti iš naujo.
Nereikia pamiršti, kad Sovietų sąjungoje visos tos sovietinės okupuotos respublikos buvo taip ekonomiškai surištos, kad tarsi negalėjo viena be kitos gyventi. Buvome priklausomi nuo Rusijos rinkos ir tas gyvenimas tikrai nepasidarė saldus ir geras“, – pasakoja jis.
Vyras teigia, kad dėl to augo ir emigracijos mastai, o dalis žmonių netgi nusivylė nepriklausomybės idėja, kadangi buvo neįprasta, jog žmonės patys turėtų imtis iniciatyvos.
„Sovietų sąjungoje buvo įprasta, kad už viską atsako valdžia, o žmogaus iniciatyva yra blogis. Tačiau mes perėjome į demokratinę valstybę, kur kaip tik to ir reikia, nes piliečiai kuria valstybę“, – tvirtina vyras.
Tačiau 2004 metais įstojus į Europos Sąjungą ir tapus NATO nariais, istoriko teigimu, gyvenimas ėmė palaipsniui gerėti ir palyginus su paskutiniais 10-15 metų galima matyti akivaizdžius skirtumus.
Tad padaryta politinė, socialinė ir ekonominė pažanga atsispindėjo ir žmonėse, o visuomenės nariai vėl pradėjo labiau džiaugtis valstybinėmis šventėmis ir jas minėti.
„Tai galime matyti iš skaičių žmonių, kurie dalyvauja valstybiniuose minėjimuose, vėliavų pakėlimuose, patys inicijuoja įvairiausius šventinius akcentus. Tai vėl yra laimės bei buvimo toje valstybėje jausmas“, – dalinasi M. Nefas.
Didžiausias pasiekimas – atsitraukimas nuo Rusijos
Istorikas pasakoja, kad bene didžiausia padaryta pažanga ir pasiekimas per pastaruosius 34 nepriklausomybės metus yra tai, jog Lietuva vis labiau nutolo nuo Rusijos ekonominio ir politinio pasaulio.
„Mes tapome vakarietiška valstybe, sugrįžome ten, kur ir turėjome būti – be sovietų. Tai mes galime matyti per visuomenės laisvėjimą, įvairiausių klausimų traktavimą, suvokimą, kad visuomenės nariai yra lygūs ir kad neturime segreguoti visuomenės, skirstyti ją pagal lytį, seksualinę orientaciją, galias, negalias ir panašiai“, – tvirtina jis.
Tauta vienijasi ar skaldosi?
Kalbėdamas apie tautos vienybę, istorikas sako, kad absoliučios tautos vienybės idėja yra mitas. Jo teigimu, ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę buvo žmonių, kurie laikėsi Sovietų sąjungos idėjos. O nepriklausomybės siekis buvo įtvirtintas ne kokiomis nors reprezentatyviomis apklausomis, bet demokratiniu balsavimu.
Istorikas sako, kad ir dabartiniame Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste galime įžvelgti, jog Lietuvos visuomenė yra gana vieninga ir aktyviai palaiko ir padeda Ukrainai bei puoselėja nepriklausomybės idėją.
Tačiau to, kad visuomenėje gali kilti nesutarimų įvairiais klausimais, vyras nesureikšmina ir sako, jog būtent tai ir parodo, jog tapome demokratiška valstybė.
„Nemanau, kad mes kada nors galėsime pasiekti tokį laikotarpį ar epizodą, kada visi visuomenės nariai vieningai atsakys į kokį nors klausimą. Mes kaip tik išėjom iš tos epochos, kada neva visi žmonės vienodai mąstė – palaikė vieną partiją ar tikslą. Esam demokratinė visuomenė ir svarbu, kad joje neatsirastų tokių, kurie manipuliuoja žmonių nuomone ir žmonių pozicijomis bei ją panaudoja priešiškų valstybių tikslams“, – pasakoja M. Nefas.
"Pralošei'' milijonus,esi "naudingas" valdantiesiems,nes bus ką pasidalinti,tai nekoks vištvagis,negi dalinsis vištos plunksnas?
