Apie šios dienos svarbą, istorinį kontekstą, aktą apipynusius mitus, moterų vaidmenį kelyje nepriklausomybės link ir ar Vasario 16-osios signatarai didžiuotųsi dabartine Lietuva – interviu su istoriku Mindaugu Nefu.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbame apie karo grėsmę, geopolitinius iššūkius. Kokia Vasario 16-osios reikšmė karo Ukrainoje kontekste?
Iš vienos pusės tai yra istorinė sukaktis ir vienas iš mūsų valstybingumo simbolių, nes minime datą, kurios metu mums pavyko išsivaduoti iš okupacijos, pavyko atkurti valstybę. Iš kitos pusės, galima ieškoti sąsajų būtent per šią prizmę, kad jei šalis susiduria su valstybingumo iššūkiais, bet valstybėje atsiranda masė kritinio mąstymo žmonių, kurie siekia panaikinti okupaciją, laisvės suvaržymus, tai jiems tą pavyksta padaryti.
Ukrainos atveju situacija šiek tiek kita, nes jie vis dar kovoja, ukrainiečių dalis teritorijos yra okupuota, bet jie nėra praradę savo valstybingumo. Tai rodo tokį dalyką, kad agresorių buvo ir prieš daugiau nei šimtą metų, ir yra dar dabar, jie niekur nedingo.
Jūsų požiūriu, ar tokiame kontekste nepriklausomybę vertiname labiau, ar tai jau tapo savaimine švente?
Manau, kad per pastarąjį dešimtmetį žmonės labiau įprato švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Daugelį metų valstybinės šventės buvo paminimos tik simboliškai, tarsi tai valstybės šventė, o ne žmonių.
O žiūrint į pastarąjį dešimtmetį galima sakyti, kad ši šventė jau yra pačių žmonių, žmonės nori švęsti, parodyti savo kūrybiškumą, išradingumą, čia ir yra visa esmė, nes Valstybės atkūrimo dieną turi švęsti patys piliečiai.
O kaip tą dieną žmonės minėdavo sovietmečiu?
Sovietmetį reikėtų išskirti į keletą dalių. Jeigu kalbame apie ankstyvąjį sovietmetį, tai yra Stalino valdymo laikotarpį, kai žmonės dar gerai prisiminė Vasario 16-ąją, nes dar ją švęsdavo nepriklausomybės metu, tai natūralu, kad ši diena pogrindyje buvo minima, ypač tada, kai vyko partizaninis karas, tai tiek atsišaukimai buvo platinami, vėliavos vienose ar kitose vietose būdavo iškeliamos.
Vėliau jau po Stalino, valdant Chruščiovui, paskui Brežnevui, ta atmintis jau buvo sutrūkinėjusi ir jau žmonės žinojo, kad už Vasario 16-osios didesnį ar mažesnį minėjimą, vėliavos ar kitų valstybinių simbolių turėjimą gresia nemalonumai. Tai natūralu, kad tas šventimas vis labiau nusėsdavo į pogrindį, bet tam tikros akcijos sovietmečiu egzistavo: būdavo iškeliamos vėliavos kokiame nors aukštame medyje, užrašoma „Laisvė Lietuvai“ ant pastatų sienų.
Anykščiuose yra buvęs toks atvejis, kai naktį gimnazistai miesto centre papuošė medžius trispalvėmis vėliavėlėmis, visi ryte atsikėlė ir pamatė, kad visas centras Lietuvos trispalvėmis vėliavėlėmis nusagstytas, tai, be abejo, sovietams ir jų kolaborantams toks šokas buvo. Gimnazistai netrukus buvo suimti, įkalinti, tai tos patirtys neskatino švęsti Vasario 16-osios. Ir tada sekė kitas etapas – atgimimo metai, kai žmonės nebebijojo švęsti šios dienos, tai yra 1988–1989 metais, kai vyko minėjimai, sutelkiantys vis didesnes ir didesnes žmonių minias.
Ir tada po nepriklausomybės atkūrimo tarsi tokia stagnacija prasidėjo, siekėm, siekėm to tikslo, jį pasiekėme ir kas tada? Tada mums reikėjo surasti tą savo savastį, todėl ir minėjau, kad pastarąjį dešimtmetį Vasario 16-oji, Kovo 11-oji yra šventės, žmonės jas nori švęsti, džiaugtis laisve. Taip, karas Ukrainoje tai galbūt iškelia kaip tokią didesnę vertybę, supratimą, kad jei pas mus būtų tokia situacija, mes nukentėtume tiek materialiai, taip pat patirtume daug žmogiškųjų nuostolių. Tai čia reikia nepamiršti, kad jei nenorime tokios situacijos, kokia yra Ukrainoje, turime padėti kovojančiai Ukrainai, aukoti, kad tas raudonas maras nesugrįžtų į Lietuvą.
Vieną šalčiausių žiemų, 1918-osios vasario 16-ąją, pasirašomas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Kodėl jis pasirašomas būtent šią dieną?
1918 metų vasario 16-osios kontekstas yra susijęs su tuo metu vykusiu Pirmuoju pasauliniu karu ir su situacija, kad tuo metu Lietuvos teritorija buvo okupuota kaizerinės Vokietijos. Bandymų atkurti valstybingumą buvo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, bet karo aplinkybės buvo regimos kaip šansas gauti nepriklausomybę. Tam realesni keliai atsivėrė 1917 metų rugsėjo mėnesį, kai Vilniuje įvyko Vilniaus konferencija, toje konferencijoje apie 200 delegatų nusprendė, kad Lietuvos valstybės nepriklausomybė privalo būti atkurta ir tam reikalui išrinko 20 asmenų instituciją, kurią pavadino Lietuvos taryba.
Tai tie 20 žmonių nuo 1917 metų rugsėjo antrosios pusės iki 1918 metų vasario 16-osios mėgino surasti kompromisą, kaip tą nepriklausomybę atkurti. Čia nebuvo taip, kad, va, sukuriam aktą, dokumentą, kuriame parašome keletą esminių punktų, iš kurių svarbiausias, kad yra atkuriamas valstybingumas ir viskas pasibaigė. Reikia suprasti, kad kaizerinė Vokietija nenorėjo, kad dalis jos okupuotos teritorijos įgytų nepriklausomybę ir tam nepritarė, todėl reikėjo laviruoti, ieškoti tam tikrų situacijų, kurios leistų pasirašytą dokumentą įtvirtinti.
Reiktų čia prisiminti, kad 1917 metų gruodžio mėnesį buvo irgi pasirašytas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, kuriame buvo deklaruota, jog Lietuvos atkuriama valstybė įeina į amžinąjį ryšį su Vokietijos imperija. Nors ta deklaracija vokiečiams labiau tiko, bet netiko daliai Lietuvos tarybos narių, nes tai neatliepė Vilniaus konferencijoje priimto sprendimo, kad valstybė turi būti nepriklausoma, todėl mes ir nelaikome to akto būtent tuo, kuris atkūrė valstybę. Tada buvo ieškoma kompromisų toje pačioje Lietuvos taryboje ir tai pavyko padaryti vasario mėnesį.
O pati akto pasirašymo vieta buvo šiek tiek susijusi su temperatūros reikalais, nes iš pradžių buvo ketinama pasirašyti Jono Basanavičiaus bute, bet ten buvo gerokai šalčiau, nes trūko malkų. Taip yra sakoma, kad Basanavičius šiek tiek ir šykštėjo patalpų kūrenimui, tai buvo nuspręsta pasirašymą organizuoti draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti patalpose, kurias jie nuomojosi Štralio namuose. Tai ten tokiame labai nedideliame kambarėlyje viskas įvyko, bijau sumeluoti, kiek ten tų kvadratinių metrų, bet kokie 20, gal šiek tiek daugiau. Yra užprotokoluota, kad Jonas Basanavičius perskaitė visą aktą, dalyvavę pritarė ir pasirašė. Aišku, dokumentas, kurį pasirašinėjo, nebuvo vienas, jo buvo keli nuorašai. Liudo Mažylio rastas nepriklausomybės aktas yra vienas iš tų dokumentų, kuris buvo pasirašytas ir išsiųstas Vokietijos valdžiai.
O kokie mitai, neteisingi faktai sklando visuomenėje apie šią dieną? Pavyzdžiui, garsioji signatarų fotografija, dauguma mano, kad ji daryta būtent 1918-ųjų vasario 16-ąją.
Taip, taip. Fotografija padaryta 1917 metais po Vilniaus konferencijos, kai išrinko 20 asmenų į Lietuvos tarybą, tai tada juos nufotografavo fotografė Aleksandra Jurašaitytė. Tai va, dar sakome, kad nėra nė vienos moters taryboje, tai aš kartais juokaudamas sakau, jog moterys stovėjo kitoje objektyvo pusėje ir tai įamžino. Be moters mes neturėtume nemažos dalies signatarų nuotraukų, nes kai kurių fotografijas turime tik tas vieninteles, kurios iškarpytos iš tos bendros nuotraukos.
Bet taip, kai kurie žmonės galvoja, kad, va, vasario 16-ąją pasirašė tą aktą, jie visi išėjo į Signatarų namų balkoną, perskaitė tą aktą ir tada nusifotografavo. Bet iš tiesų nors akto pasirašymas ir nevyko taip visiškai slapta, bet tai žinojo tik tie, kuriems reikėjo žinoti.
Užsiminėte apie moteris, tai kokios jų buvo reakcijos, kad taryboje vien vyrai?
Kai tik išrinko 20 Lietuvos tarybos asmenų, tuo metu jau turėjome tokių moterų, kaip Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri aktyviai reiškėsi mūsų politiniame gyvenime, taip pat Feliciją Bartkevičienę, Oną Mašiotienę ir dar daugiau, bet reikia suprasti, kad tada situacija buvo visiškai nepalanki moterų politinei veiklai, vyrai lyderiavo šioje srityje. Bet ta istorinė klaida buvo ištaisyta jau atkūrus nepriklausomybę, kai balsavimo teisė Lietuvoje buvo suteikta visuotinai.
Jau 1920 metų balandžio mėnesį vyrai ir moterys balsuoja rinkdami Steigiamąjį Seimą, jau ir į jį buvo išrinkta moterų, G. Petkevičaitė–Bitė kaip vyriausia posėdyje dalyvavusi narė pirmininkavo pirmajam posėdžiui. Aišku, reikia pripažinti faktą, kad mūsų toje pirmoje Lietuvos Respublikoje moterys aukščiausių politinių postų tai tikrai neužėmė, turėjom vieną Seimo vicepirmininkę, bet nei Seimo pirmininkės, nei ministrės pirmininkės, nei prezidentės moters tuo metu neturėjome.
O galime pasvarstyti, kas būtų kitaip dabar, jei vasario 16-ąją nebūtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė?
Tai būtų daugiau mažiau tokia situacija, kokia dabar yra Ukrainoje ir Baltarusijoje. Valstybingumo tradicija ten nesusiformavo, nes tiek Baltarusijos valstybingumo užuomazgos, tiek Ukrainos valstybingumo užuomazgos greitai buvo sunaikintos, teritorijos buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį ir etninė tapatybė ten yra pakankamai problematiška. Taip, Ukrainoje tai dabar labai sparčiai keičiasi, pradėjo keistis nuo 2014 metų.
Tai Lietuvoje turėtume kažką panašaus, kai žmonės sakytų, kad jie – lietuviai, bet dažniau vartotų rusų kalbą, būtų perėmę rusų papročius. Bet kadangi turėjome tą valstybingumo tradiciją, turėjome aktyvią rezistenciją tiek Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tiek jam pasibaigus, tai visa tai mus daro tvirtesniais tautiniu požiūriu ir neatsitiktinai ukrainiečiai mato tam tikrą pavyzdį Lietuvoje ir ieško paramos toje valstybėje, kuri anksčiau sugebėjo atsikratyti tų didžiulių imperinių valstybių įtakos ir sukurti savo nepriklausomą valstybę.
Kaip manote, ar Ar Lietuvos tarybos nariai, pasirašę nepriklausomybės aktą, signatarai didžiuotųsi dabartine Lietuva? Gal kai kurie labai didžiuotųsi, o kiti ne?
Sunku pasakyti. Žinote, koks yra dalykas, didžiavimasis gali keistis nuo politinių aplinkybių. Mes galime padaryti tokį palyginamąjį aspektą su Kovo 11-osios signatarais, tai jų politinis spektras labai platus, kurie dar yra gyvi, tai jų vertinimai tikriausiai labai išsiskirtų.
Bet Vasario 16-osios signatarai, manau, didžiavosi tuo metu vykusiais politiniais procesais nepriklausomoje valstybėje, be abejo, tam tikri kasdieniai politiniai rūpesčiai tą pasididžiavimą ir pozityvumą sumažindavo, tai yra normalu. Bet reikia pripažinti tą faktą, kad dalis signatarų vėliau pasitraukė šiek tiek į antrą planą arba dalis pakankamai anksti mirė.
Sudėtinga man būtų įvertinti, ką manytų signatarai apie dabartinę Lietuvą, bet aš norėčiau tikėti, kad jie džiaugtųsi, jog tai yra nepriklausoma, demokratinė valstybė, nes tai atliepia ir Vasario 16-osios akte išdėstytus principus, kad žmonės sprendžia pačius svarbiausius klausimus. Tikiuosi, kad jie džiaugtųsi, jog mūsų visuomenė modernėjanti, žengianti tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu į Vakarus, ne į Rytus. Tai tuo dalyku reikia džiaugtis, kad mes esame daug labiau vakaruose nei esame likę tuose rytuose, kur gyvenimas visomis prasmėmis buvo ir yra gerokai prastesnis.
Tikiuosi tie laikai griš,nes ta jusu "nepriklausomybė" jau per gerklę lenda
