Nors 1990 metų Kovo 11 įvykiai aprašyti preciziškai, trūksta apibendrinto požiūrio į vėliau nueitą kelią, - mano istorikas Aurimas Švedas.
Istorijos politika
- Nuo Kovo 11 jau išaugo nauja karta ir vis aktualėja klausimas – kiek ano meto įvykius atsimenant ir aprašant yra vietos istorikams, o kiek tai dar vis politinio sąskaitų suvedinėjimo laukas?
- Naujausioji istorija yra tas laukas, kuriame dirba ne tik istorikai, bet ir aktyviai veikia įvairūs asmenys, politinės jėgos arba interesų grupės, norinčios kad jų kuriama pasakojimo apie netolimą praeitį versija įsitvirtintų visuomenės sąmonėje, kaip nekelianti abejonių tiesa. Pastaruosius procesus galima stebėti ne tik Lietuvoje ir ne tik posovietinės erdvės valstybėse. Bandant juos analizuoti buvo net sugalvotas terminas „istorijos politika”.
- Net apie sausio kruvinus įvykius dar dabar atsiranda Algirdo Paleckio tipo veikėjų ir jų „liudytojų", kurie jaukia dar gyvų įvykių dalyvių protus. Kaip turi elgtis naujausių laikų istorikas ir ypač, kaip jaučiasi tas, kuris gyvai nelabai ką iš minėto laikotarpio ryškiai atsimena?
- Dažnai sakoma, kad dabar svarbiausias ir brangiausias dalykas – informacija. Tikriausiai čia reikia pridurti, kad XXI a. informacijos grynuoju pavidalu, kaip ir tauriųjų metalų, nėra tiek jau daug, nes faktais nuolat manipuliuojama. Viešoji erdvė bei joje veikiantys naujienų sklaidos kanalai, tiesiog užpila žmogų įvairiais duomenimis, pranešimais, pasakojimais, tačiau kiek tarp viso šito “triukšmo” yra tikrų dalykų?
Tokia situacija – tikras iššūkis istorikui ir stebuklingų receptų, kaip reikėtų atsakyti į šį iššūkį, nėra. Tačiau čia derėtų prisiminti vieną anglų filosofo ir istoriko Robin George Collingwood teiginį, kad tikras istorikas neturi teisės nei vieno šaltinio arba kito istoriko teiginio priimti už gryną pinigą, pats nepatikrinęs, ar jam teikiama informacija, yra teisinga. Bent jau aš šį R. Collingwood teiginį – “Būkite kritiški!” – nuolat kartoju savo studentams, kai kalbame apie situaciją, kurioje atsidūrė istorikas XXI a.
Darbo į valias
- Kokie dvidešimties metų senumo įvykių šaltiniai dabar yra prioritetiniai? Atsiminimai? Slaptos pažymos? Koks nuošimtis aktualių ir galinčių vertinimams įtaką daryti dokumentų yra publikuotas?
- Istorikams dar teks ilgokai palaukti, kol nuo slaptų pažymų ar dokumentų, atspindinčių tam tikrus Nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykius, bus nuimtos slaptumo žymos. Kita vertus, praeities tyrinėtojai jau senai suprato, kad įvairiuose archyvuose gulintys dokumentai – ne vieninteliai unikalios informacijos tiekėjai. Daugeliu atvejų globalios, nuolat pasipildančios informacijos saugyklos vaidmenį atlieka internetas, kurioje praeities tyrinėtojai randa labai įdomių dalykų. Banaliausiu pavyzdžiu čia galėtų būti Wikileaks inicijuota „nutekinimų” epopėja, kuri kiekvienam iš mūsų leido pasidairyti po didžiųjų valstybių vidaus bei užsienio politikos užkaborius ir įsitikinti… Kad nieko tokio ypatingo juose, absoliučia dauguma atvejų, nebūta!
Čia reikia prisiminti ir tai, kad antropologai istorikus išmokė, jog itin daug naudos gali duoti stebėjimo dalyvaujant (būnant įvykių sūkuryje) ir interviu (bendraujant su įvykių liudininkais) metodai.
Istorikai, norėdama nepriklausyti nuo publikuojamų dokumentų (jų stygių vis dar galima justi) arba atveriamų archyvų malonės, taip pat mokosi interpretuoti netekstinius šaltinius, kurių gausu. Taigi, šiuolaikiniame pasaulyje praeities tyrinėtojui dažnai tenka būti ir detektyvu, ir eksperimentatoriumi, norint prisikasti prie tiesos.
Trūksta apmąstymo
- Ar to meto įvykių dalyvių atsiminimai, jūsų žiniomis, yra kruopščiai užrašyti arba užrašomi?
- Esu linkęs manyti, kad Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios įvykiai yra ganėtinai preciziškai dokumentuoti, liudininkų informacija – rinkta kruopščiai (ypač apie Sausio 13-ąją), o istorikai ir visuomenė pastariesiems dalykams skiria deramą dėmesį, nuolat pasirodo tyrimai bei liudininkų atsiminimai. To tikrai negalima pasakyti apie kitus svarbius nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykius, tačiau, akivaizdu, tiek valstybės, tiek mokslininkų bendruomenės, galimybės šiuo atveju yra ribotos, be to trūkstaplanavimo ir tyrimų strategijos, dialogo tarp įvairių tyrimų institucijų, valstybės vizijos, kaip reikėtų įamžinti naujausią Lietuvos istorijos etapą.
Viena itin svarbi problema – mums labai trūksta Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijos arba istorijų, kuriose būtų apmąstomas mūsų kelias, nueitas po 1990-ųjų. Surinkome daug faktų ir duomenų, turime vieną ar kitą svarbų vidaus bei užsienio politikos aspektą tyrinėjantį veikalą arba nemažą straipsnių šūsnį, tačiau mums vis dar stinga bendrųjų vaizdinių ir sklandaus pasakojimo arba pasakojimų, kuriuose atsiskleistųnaujausioji Lietuvos visuomenės ir valstybės istorija. Tokių studijų ir pasakojimų reikia kaip galimybės suvokti, kiek daug mes sugebėjome padaryti per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius ir kokie neteisūs tie viešojoje erdvėje savo nuomonę reiškiantys asmenys, kurie kalba vien tik apie visuomenės ir valstybės nesėkmes. Todėl, šalia nuoseklaus pesimistinio naratyvo aš pasigendu optimistinio pasakojimo apie mūsų nepriklausomybę bei dėmesio tiems dalykams, kas gali apjungti lietuvius XXI a. ir skatinti juos ne desperacijai, bet kūrybai.
Čia pat derėtų paminėti ir dar vieną problemą – mums ne tik trūksta apibendrintų žvilgsnių į naujausiąją savo istoriją, bet ir gebėjimo liūdyti apie savo skaudžias patirtis bei sėkmes pasauliui. Tačiau šis klausimas jau vien akademinės bendruomenės reikalas, bet ir visuomenės bei valstybės interesas.
- Radijo laidoje esate minėjęs, kad sovietinė istotijos versiją rašiusiam Juozui Žiugždai kažkas iš okupacijai dirigavusios Lietuvos komunistų partijos vadų net siūlė parašyti Šapokos istoriją "atvirkščiai", kad tik greičiau. Kiek išbaigti ir konceptualūs yra veikalai apie dviejų dešimtmečių senumo įvykius?
- Tokius patarimus ilgamečiam Lietuvos TSR Istorijos instituto direktoriui davė pirmasis LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus, matydamas kad darbai ties sovietinės istorijos versija “buksuoja”. Jau sakiau, kad akivaizdžiai juntamas sintezuojančio žvilgsnį į netolimą praeitį siūlančių veikalų stygius. Taigi, ir šiandien tam tikri dalykai stringa. Tačiau šiuo atveju reikia pasidžiaugti, kad, skirtingai nuo sovietmečio, mokslininkų dabar niekas su bizūnu nevarinėja, aiškindami ką galvoti ir kaip dirbti.
Be to, yra ir kuo pasidžiaugti – visų pirma čia norėtųsi paminėti Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus studiją apie labai įvairiapusius procesus, vykusius nuo “persitvarkymo” iki Kovo 11-osios. Daug naujų dalykų apie netolimą praeitį ir „Sąjūdžio lygtį” pasakė 2012-ais mokslininkų grupės išleista knyga apie “savaimią visuomenę”, užgimusią darsovietmečiu, kuri išjudino Atgimimo procesus ir atvedė į politiką žmones, kuriuos ir šiandien matome viešojoje erdvėje.
Įdomius tyrimus apie posovietinę Lietuvos visuomenę atlieka politologai, kuriuos į tyrimų grupes vis suburia Ainė Ramonaitė, solidų žvilgsnį į mūsų patiriamas posovietines tranformacijas lyginamosios sociologijos požiūriu yra pateikęs profesorius Zenonas Norkus.
Taigi, padaryta daug. Tiesa, visi šitie įdomūs ir prasmingi dalykai yra nuveikti ne tik surinkus unikalius duomenis, bet ir sugalvojus, kaip juos originaliai analizuoti – interpretuoti. O tam jau reikia žinoti ir Vakarų istorikų patirtis, jų sugalvotas teorijas ir praktikoje pritaikytus naujus šaltinių perskaitymo metodus. Tad šiuo atveju galiu prisiminti profesoriaus Alvydo Nikžentaičio mintį, kad tie istorikai, kurie nežino naujausių istorijos teorijų, visados lieka tik patriotais. Akivaizdu, kad XXI a. Lietuvos istorikui būti vien tik patriotu jau nepakanka, reikia žinoti, kas dedasi ir už mūsų „daržo”.
- Lietuva turi tris valstybingumo įprasminimui skirtas šventes. Ar sutinkate su argumentais, kad jų per daug ir kodėl?
- Esu girdėjęs tokį klausimą – ar normalu švęsti tris gimtadienius per vienerius metus? Pritarčiau šiai nuomonei, jeigu kalbėtume apie žmogaus gyvenimą – trijų datų vidutinio statistinio lietuvio biografijaibūtų aiškiai per daug. Tačiau, kuomet mąstome apie 758 metų valstybės istoriją, kuri yra lyg nuolatinė reanimacija, tada viskas ima atrodyti kiek kitaip.
1253 m. Liepos 6 d. ir Mindaugo karūnacija padėjo pagrindus mūsų tautos išlikimui gyvenant ant geopolitinių tektonių plokščių susidūrimo ribos; 1918 m. Vasario 16 d. signatarai, kaip pastebėjo profesorius Gudavičius, orientavosi į pasaulio pamirštą ankstyvąjį Lietuvos valstybingumą, kuris neatsiejamas nuo liepos 6 datos; na o be Vasario 16 d. bei tarpukario Lietuvos pasiekimų nebūtų ir Kovo 11 d. stebuklo. Todėl visos trys datos yra reikalingos, siekiant suprasti, kaip mes išlikome istorijoje ir turime unikalią galimybę kurti savo visuomenės bei valstybės ateitį.
