Įstatymo pataisos, įteisinančios gyvulių nugalabijimą skerdykloje be apsvaiginimo, kurios galbūt atvertų dideles musulmonų pasaulio rinkas dėl rusiškų bėdų inkščiantiems mėsininkams, sukėlė neadekvačias isterijas. Pataisų priešininkų retorika neretai panaši į religinių fanatikų skandavimą.
Seimo Kaimo reikalų komitetui pritarus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisoms, leidžiančioms neapsvaiginti gyvūno prieš skerdimą ir atlikti atitinkamus skerdimo veiksmus, kurie leistų paskerstų gyvulių mėsą vagyti ir musulmonams bei judėjams, kilo pasipiktinimo banga. Nuo kaltinimų žiaurumu bemat nusirista iki įtarimo „pataikaujant žydams ir musulonams“ ir teiginių, kad mėsą valgantis žmogus apskritai prilygintinas hienai. Komiška, bet dalis rėkiančiųjų yra vienminčiai su visai neprogresyviais nelabai simpatiškais istoriniais personažais.
Lavonų ėdikai?
Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje Kovo 11-osios Akto signatarė Nijolė Oželytė, pvz., rašo: „Brudauskų komitetas, lavonienos valgytojai. <…> Galima suvokti, kad ant stalo guli ne mėsa, o lavono dalis. Kuo žmogus labiau tolsta nuo žvėries savyje, tuo aiškiau suvokia, kad ryti mėsą – tas pats, kas pietums pasiruošti patiekalą iš savo sūnaus ar dukters. Įprotis laikyti save žvėrimi labai pavojingas, nes reiškiasi visose gyvenimo sferose. <…> Tai va, ir renkiesi, į ką panašus nori būti, – ar į kilnųjį briedį, ar į dvėselieną ėdančią hieną.“
Kitaip sakant, jei valgote mėsą – esate panašus į hieną, šakalą, peslį, grifą ir numirėlių kūnus ėdančias kirmėles. O va briedis, kuris yra toks pat žvėris, nors ir ėda žolę, suprask, yra sąmoningai ir kilniai apsisprendęs būti vegetaru. Geras siužeto sumanymas animaciniam filmui, kuriame rodomas koks nors kilnusis elniukas Eicho arba Bembis, tačiau bet kuris su zoologija ir anatomija minimaliai susipažinęs žmogus pasakys, kad tai absurdas.
Nerimsta ir gana populiarūs Seimo nariai. Antai Naglis Puteikis teigia: „Gyvulių žudymas perpjaunant jiems gerkles panašus į Irako ir Levanto valstybe (ISIL, arba DAESH – arabiškas šios grupuotės trumpinys) besivadinančių sadistų atliekamus Irako ir Sirijos kariuomenės belaisvių bei civilių žudymus perpjaunant jiems gerkles.“
N. Puteikis ragina pasirašyti prieš sumanymą nukreiptą peticiją. „Nuoširdžiai tikimės, kad Lietuvos piliečiai mus palaikys ir Lietuvos parlamentas toliau laikysis aukštesnio gyvūnų apsaugos siekio. Nes šis pasiūlymas leisti gyvulių skerdimą be apsvaiginimo yra atgalinis žingsnis siekiant aukštesnių gyvūnų apsaugos standartų Lietuvoje, kuris negali būti pateisinamas nei religinėmis, nei ekonominėmis priežastimis. Gyvūnų skerdimas skerdyklose yra siaubinga patirtis gyvūnams. Procesas dažnai vyksta besisukančiose kabyklose, ant kurių gyvuliai kabinami žemyn galva ir paliekami nukraujuoti didžiulėse kančiose ir skausme, prieš tai perpjaunant jiems gerkles. Dažnai visa tai stebi šalia skerdimui laikomi kiti gyvi gyvuliai. Skerdimo metu gyvūnams suteikiamo skausmo ir kančių gali būti lengvai išvengta prieš tai juos apsvaiginus, kas šiandien jau yra įtvirtinta Lietuvos gyvūnų apsaugos įstatyme“, – peticijoje cituojama Lietuvos gyvūnų apsaugos organizacijos direktorė Brigita Kymantaitė.
Išvien su Hitleriu
Komiška tai, kad socialiniuose tinkluose matyti ir spėlionių, jog taip „pataikaujame musulmonams ir žydams“. Suprask – nedidelės Lietuvos musulmonų ir žydų bendruomenės per kažkokius įtakingus lobistus stumia įstatymą ir ruošiasi gerti jei ne katalikų kūdikių, tai bent Marijos žemės juodmargių kraują.
Ta proga dera prisiminti istoriją. Buvo tokia didžiai humaniška šalis kaip Adolfo Hitlerio vadovaujamas Trečiasis reichas. Jame „ritualinis skerdimas“ buvo uždraustas, o valdiška propaganda demonstravo propagandinius filmukus, kuriuose žydų kraugeriai taip ir svajoja kankinti karvutes. Užuojauta gyvuliukams buvo vienas iš rimtų argumentų vadinamajam „galutiniam sprendimui“. Tiesa, po vieno pasikėsinimo į Hitlerį jo organizatorius pakabino ant paskerstoms kiaulėms skirtų kablių, bet čia nieko tokio – dėl progreso ir humanizmo galima gyvuliukus mylėti labiau už žmones.
Prieškarinėje Lenkijoje, po Józefo Piłsudskio mirties įsigalėjus aršaus reakcionieriaus, šovinisto ir antisemito Romano Dmowskio šalininkų režimui, klausimas irgi iškilo. Būtent tokių pažiūrų žmogeliukams labiausiai pagailo „sadistiškai“ skerdžiamų gyvulių, o dar labiau rūpėjo padaryti, kad gyvenimas milijonams šios šalies žydų taptų neįmanomas. Tada labai labai parūpo „rabinų viduramžiški prietarai“.
Realybėje vadinamasis košerinis skerdimas, kai gyvuliui būdavo nuleidžiamas kraujas, Lenkijoje buvo atliekamas tik labai siauro rato profesionalų, išėjusių mokymą ir išlaikiusių teorinius bei praktinius egzaminus. Procesas turėjo atitikti Talmudo nuostatas, kai gyvulys pripažįstamas Dievo kūriniu ir jam įsakoma suteikti kuo mažiau kančių. Žydų mėsininkai dominavo rinkoje, jų produkcija buvo paplitusi ir tarp katalikų bei pasauliečių. Tokio skerdiko profesija buvo prestižinė. Jam priklausė dešimtadalis skerdienos arba jos atitikmuo pinigais. Tad 1935–1936 metais vykę debatai baigėsi kompromisu, nes net šizoidinį R. Dmowskio šovinistų fanatizmą nusvėrė ekonominė logika ir skaičiavimai, kiek visuotinis draudimas kainuotų šalies ūkiui. Savivaldybės institucijoms buvo leista drausti „ritualinį skerdimą“ ten, kur žydų gyveno ne daugiau kaip 3 proc. Policija periodiškai revizuodavo ten gyvenusių žydų skerdikų namus – ieškojo „karvių Golgotos“.
Kas tie ritualai?
Seimo Kaimo reikalų komitete dirbantis opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, ūkininkas ir buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius (dar vasaros pradžioje pateikęs šį siūlymą kartu su kitų partijų atstovais – socialdemokratu Broniumi Pauža bei „Tvarkos ir teisingumo“ atstovu Vytautu Kamblevičiumi) stebisi kylančia isterija.
„Šimtus metų lietuviai kaimuose skersdavo neapsvaigintus gyvulius ir niekas to nelaikė jokiu ritualu ar religiniu fanatizmu (yra kartais švenčiamos skerstuvės, – „Balsas.lt savaitė“). To, žinoma, nebuvo leidžiama daryti bet kam. Pagaliau, jei dar visai neseniai veršiukas iš Lietuvos keliaudavo lėktuvu į Izraelį ar arabų šalį, kur jį kažkur pergabendavo ir skersdavo, tai jis patirdavo mažiau streso? Ne. Tiesiog mes atiduodame žaliavą, užuot užsidirbę patys“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė konservatorius.
Kraujo gyvuliui nuleidimas, kuriuo taip piktinasi gyvulius už žmones neretai labiau mylintys humanistai, yra būdingas ir šių dienų Lietuvos kaimams. Kas privačiai perka paršiuką, žino, kad nuleidus kraują jis sveria mažiau. O permokėti nenori ne vien „ritualų“ reikalaujantys žydų ir arabų „kraugeriai“.
Tų „kraugerių“ religinės maksimos reikalauja nekelti gyvuliui streso, nerodyti jam peilio ašmenų. Gyvulį privaloma paskersti kaip galima greičiau. Taip pjaunamo gyvulio širdis greičiau išpumpuoja kraują, kurį naudoti maistui draudžiama (paaiškinkit tai „kraugersytės teoretikams“).
Tiesa, jei toks įstatymas bus priimtas, Lietuvos muftijai ir rabinai turės aplankyti atitinkamas skerdyklas ir jų skirti stebėtojai turės patvirtinti, jog ten skerdžiamų gyvulių mėsą gali valgyti šių religijų atstovai tiek Lietuvoje, tiek šalyse, į kurias ji būtų eksportuojama. Na, išskyrus šiuos „baisumus“, prieš skerdžiant yra meldžiamasi, bet kai kurie religingi žmonės meldžiasi ir prieš valgydami.
Socialinės mados
Tiesa, yra racionaliau pasisakančių Seimo narių, kurie tiesiog abejoja ekonomine šio proceso nauda, bet ir čia vis tiek įžvelgiamas musulmonų lobizmas. „Ne vien iš humanistinių sumetimų kankinti gyvūnus yra nehumaniška. Yra mokslo įrodyta, kad gyvūno, patiriančio stresą, mėsa prikaupia toksinų ir jos kokybė suprastėja. Dirbdamas Briuselyje gana įdėmiai sekiau šitų reglamentų priėmimą, todėl galiu garantuoti, kad tikrai taip yra. Reglamente atsiradusios išlygos, kurios leidžia taikyti religinį skerdimą, jų idėjinis pamatas yra visiškai ne ekonominis, o politinio korektiškumo. Ir jis taikomas tik toms šalims, kuriose gyvena labai daug musulmonų, tarkime, Belgijoje, ar Prancūzijoje“, – mano Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys.
Lietuvos atveju kalbėti apie tai, kad nykštukinės žydų ir musulmonų bendruomenės išsireikalauja tokių privilegijų, – komiška. Užtat politinis korektiškumas čia tikrai svarbus – tik kiek kitokiu aspektu. Labiausiai tai sietina su šių dienų socialinėmis madomis. Šuniukai rengiami drabužėliais, maitinami specialiu maistu ir mylimi labiau už vaikučius, kurie prie namų esančiose žaidimo aikštelėse turi apibėgti daugumos mylinčių šeimininkų paliekamus ekskrementus. Kai kurie idėjiniai veganai į akis nusišneka net iki to, kad net ir karvės pieną gerti amoralu, nes jis esąs atimtas iš veršiuko (nesvarbu, kad nemelžiama karvė, liaudiškai tariant, „užtrūks“). Bet koks oponavimas tokiai publikai susilaukia „argumento“: „Ar norėtum dirbti skerdykloje?“ Lyg visi norėtų būti ir šiukšlių surinkėjais arba atlikti mirusiųjų skrodimus.
Kad ir kaip ten būtų, įstatymas spalio pradžioje turėtų būti svarstomas Seimo plenariniame posėdyje. Klausimas – kokie argumentai dominuos: prasivardžiavimas sadistais ir lavonų valgytojais ar ekonomika ir technologijos, leidžiančios užtikrinti ir būsimojo steiko neskausmingą galą?
Daugiau skaitykite www.balsas.lt
TIK FAKTAI
Šiuo metu mėsa ir jos gaminiai eksportuojami į Muitų sąjungą (apie 50 proc. viso eksporto) ir į ES šalis. Tačiau 2013 metais pasunkėjus prekybai su Muitų sąjungos šalimis, mėsos įmonės yra priverstos ieškoti nišų, kur galėtų eksportuoti produkciją. Vienos perspektyviausių ir mokiausių rinkų yra musulmoniškų šalių rinkos, tačiau joms tinka tik tie ūkiniai gyvūnai, kuri turi būti gaunami skerdimą atliekant laikantis religinių reikalavimų. Iki 2013 m. tokie skerdimai buvo galimi. Bet šiuo metu galiojančio Gyvūnų gerovės įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina ūkinių gyvūnų skerdimą juos apsvaiginus teisės aktų nustatytais metodais ir laikantis skerdžiamų gyvūnų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Ši nuostata draudžia lietuviškos mėsos ir jos gaminių eksportą į musulmonišką pasaulį. (Iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto.)
Europos Parlamento Peticijų komitetas savo peticijoje Nr. 0952/2012 dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 (toliau – reglamentas) yra nustatęs, kad, atsižvelgdamos į ES teisės aktus dėl žudomų gyvūnų apsaugos, valstybės narės gali leisti skersti gyvūnus prieš tai jų neapsvaiginus, kai gyvūnai skerdžiami tam tikrais metodais, kokių reikalauja religinės apeigos, ir kai jie skerdžiami skerdykloje. Reglamento 4 straipsnio 4 punkte numatyta išimtis religiniam skerdimui ir jam netaikomas apsvaiginimo reikalavimas.
Mėsininkų teigimu, Rusijai įvedus atsakomąsias sankcijas dėl ES reakcijos į karą Ukrainoje, pieninių galvijų, ypač vyresnių karvių, augintojai neturi kur dėti 50 proc. mėsos.
Rusija vienus metus iš ES neįsileis galvijų bei kiaulių mėsos, paukštienos, dešrų ir kitų produktų, taip pat žuvies, jūrų gėrybių, pieno ir jo produktų, daržovių ir vaisių.
Projekto rengėjai nenurodo jokių skaičiavimų, kiek minėtas įstatymas atvers rinkų, nes pats draudimas galioja tik nuo šių metų pradžios. Iki tol tokia skerdiena iš Lietuvos buvo vežama į ES valstybes, kur gyvena gausios žydų ir musulmonų bendruomenės.
Prieš šį projektą portale peticijos.lt 2014 metų rugsėjo 17 dieną buvo pasirašę 12 597 žmonės.
