Šiandien prasideda jūsų naujas gyvenimo etapas. Kaip jūs jį įsivaizduojat?
Na, tai turbūt tikrai nėra poilsis. Aš galvojau, kad kitą dieną po rinkimų galima normaliai išsimiegoti. Pasirodo, tai yra neįmanoma. Reikia iškart eiti į spaudos konferencijas. Žinoma, kad visko dabar labai daug vyksta ir dėl to labai sunku susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, bet yra dalykai, kuriuos aš anksčiau buvau apsibrėžęs ir aiškiai suvokiau, kad jeigu rinkimai pasibaigs sėkmingai, tai pirmiausia reikia pradėti nuo komandos branduolio formavimo. Ir šiandien aš esu pasirengęs tai daryti. Jau, tiesą sakant, nakties metu gavau kai kuriuos patvirtinimus, kurie byloja, kad komanda yra pradedama formuoti. Mes lipdysime ją tiek iš tų žmonių, kurie ištikimai buvo nuo pat pradžios iki paskutinės rinkimų dienos su manimi kartu, tiek ir iš tų žmonių, kurie mums padėjo neformaliai, savo patarimais, geru žodžiu. Jie yra tikrai puikūs savo srities profesionalai.
O ar išvis pavyko pamiegoti nors kiek? Vis tiek įtampa turbūt didelė. Gal ir nuovargis nemažas?
Nežinau, atsivėrė kažkoks antras kvėpavimas. Taip, vienu metu tikrai buvo sunku. Dar ir peršalimo liga užpuolė. Tikrai buvo toks kritinis rinkimų kampanijos laikotarpis, kuomet galvojau, kad privalau išlaikyti. O po to atsivėrė antras kvėpavimas ir aš, tiesą sakant, paskutinius rinkimų distancijos šimtą metrų pradėjau bėgti neatsigręždamas ir kažkaip palikau už nugaros kitus konkurentus. O išsimiegojimas... Vakar dar grįžęs namo net nesistengiau iš karto užmigti. Dar valandą tiesiog ramiai sėdėjau, šį bei tą pasižymėjau, o paskui pamačiau, kad pradedu snausti ir užmigau. Dar prabudau penktą valandą, po to septintą valandą atsikėliau ir pradėjau ruoštis.
Pone Nausėda, koks yra tas jausmas ryte pabusti ir suprasti, kad esi prezidentas?
Pats sau to negali įteigti. Tą padaro tavo artimieji žmonės. Vyresnioji dukra, kuomet išsiviriau kavos ir jau ruošiausi gerti kavą, išėjo iš savo kambario: „Tėti, kaip ji ten pasakė, prezidentinai".
O kaip vaikai? Jie jau nusiteikę, jūsų dukros, kad, na, jau jos... Daug kas lygina jus su Obamomis, prezidentine šeima, yra prezidento dukros.
Žinote, aš manau, kad dukros ir toliau gyvens savo gyvenimus ir jos tikrai nebus matomos dėl įvairių priežasčių. Bet, pirmiausia, nes jos pačios yra pasirinkusios tokį gyvenimo kelią. Jos nori gyventi savo gyvenimus, kiek tai yra įmanoma dabartinėmis aplinkybėmis. Jos nori aiškiai suprasti, kad tai, ką jos gyvenime pasieks – bus jų nuopelnas. Jų gabumų, jų darbštumo, užsispyrimo nuopelnas. Jos mažiausiai, ko norėjo, ir tą iš pat pradžių man pasakė: „Viskas gerai, tėti, kandidatuok. Tai tikrai yra labai svarbu ir tu esi geriausias." Jos taip pasakė, aš atsiprašau, perfrazuoju. „Suprask vieną dalyką, kad mes labai nenorėtume, jeigu kažko pasieksime savo gyvenime, kad kažkur už nugaros išgirstumėme, ai, čia jos pasiekė tik savo tėčio vardo dėka". Aš šitokį vertybinį apsisprendimą labai gerbiu. Diana yra pasirengusi su manimi eiti ir į ugnį, ir į vandenį. Taip, jai tai taip pat kainavo skausmingus apmąstymus, bet mes tiesiog, kaip ir dukra jaunesnioji vakar pasakė, mes ir toliau išliksime šeima. Ir toliau mūsų santykiai išliks tokie paprasti, nuoširdūs, draugiški tėvų ir vaikų santykiai. Tik tiek, kad juos labai trikdys tas išorės dėmesys, o ir apskritai, laiko liks mažiau tiems nuostabiems santykiams, kurie man teikia didelį džiaugsmą.
O tas sugretinimas, kad esate lietuviškasis Obama ir jūsų visa šeima? Gal kai kas jau svarsto gal kažkokią žinią nešite Lietuvai savo šeimos pavyzdžiu? Vakar taip šiltai su žmona bendravot. Dukros irgi į glėbį puolė. Tai čia gal rodysit kažką?
Mes nieko nerodome, tai natūraliai plaukia iš širdies, tiesiog anksčiau to nesimatė. Aš neketinu nieko čia vaidinti ir prieš nieką meilikauti. Taip yra ir taip visada bus, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas beužimčiau. Diana, manau, norėtų savo dėmesį ir tam tikrą veiklos dalį skirtingi ypatingai socialinei globai. Skirti dėmesį arba likimo nuskriaustiems vaikučiams, arba, sakykime, žmonėms, kuriems tikrai sunku, kurie dabar gyvena globos įstaigose. Ir dažnai tos sąlygos, kuriomis jie gyvena, nėra pačios geriausios. Turbūt ji padės man sutaurinti tą požiūrį į socialinę politiką, pamatyti jos emocinę pusę, ne tik rodiklius, įstaigų skaičių, atlyginimus.
Tai gal ji ketina atsisakyti savo darbo dabartinio, kad galėtų užsiimti ta veikla?
Jos darbas buvo pedagoginis. Ir tas darbas nėra toks, kuris reikalautų kiekvienos dienos, nuo aštuonių valandų ryto. Dėl to, aš manau, jai tikrai pavyktų suderinti ir, aš manau, kad dabar viskas jos pačios rankose. Bet kuriuo atveju, jos įžvalgos bus patariamosios. Yra klausimų, kuriais mes puikiai sutariame, bet yra klausimų, kuomet aš sakau: „Diana, tavo nuomonė vertinga, bet aš turiu kitą požiūrį į šį klausimą".
Dabar jūs esate išrinktasis prezidentas, bet neilgai trukus jūs būsite inauguruotas. Koks bus jūsų pirmas, kaip prezidento, darbas? Kaip manote, kas dabar yra svarbiausia padaryt?
Na, jūs puikiai žinote, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vyriausybė grąžina įgaliojimus ir prasideda Vyriausybės formavimo darbas. Tai tikrai būsiu aktyvus prezidentas, kuris dalyvaus Vyriausybės formavime ir norės rinktis iš keleto kandidatų.
Nausėdų pergalės akimirkas rinkimų naktį žiūrėkite:
Jūs dabar apie ministrus kalbat?
Kalbu apie ministrus, nes tai yra Vyriausybės pamatas. Žinoma, jūs turite omenyje ir premjero kandidatūrą. Premjero kandidatūra šiandien yra atviras klausimas, kadangi iki galo nežinau ir pono Skvernelio nuostatų šiuo klausimu. Jo paskutiniai pasisakymai neleidžia padaryti kažkokios konkrečios išvados, nes jie yra gana mįslingi.
Mūsų kolegos vakar rinkimų įkarštyje pasigavo ir ponas Skvernelis sakė, kad viską spręs po pokalbio su ponu Nausėda. Kokia yra jūsų pozicija būtent šiandien? Pasiūlyti jam likti ar tiesiog pasiūlyti kitą kandidatą? Gal net galvoj turite kažką?
Situacija yra tokia, kad mes turime paisyti tam tikras politinio žaidimo taisykles. Šiandien man norėtųsi aiškiai matyti, kad valdančioji dauguma egzistuoja. Maža to, ji yra stiprinama: atskiros frakcijos nepleiščioja ir tikrai galima suformuoti solidų politinį fundamentą naujosios Vyriausybės veiklai. Jeigu taip atsitiktų, aš manau, kad pono Skvernelio kandidatūra būtų viena iš pagrindinių. Jeigu taip neatsitiktų – tada netenka prasmės visas šis pokalbis, kadangi tektų ieškoti kitų kandidatūrų premjero pozicijai užimti. Be jokios abejonės, pačio pono Skvernelio asmeninis apsisprendimas, kad ir po pokalbio su manimi, taip pat yra labai svarbus. Tikiuosi, kad visa tai įvyks netrukus.
Jūs jau užsiminėte apie savo komandos formavimą ir pasidžiaugėte, kad bent jau porą žmonių turite: Aistis Zabarauskas, kuris vadovaus jūsų komunikacijai ir Povilas Mačiulis. Galbūt jūs jau esate numatęs kas vadovaus Vidaus politikos grupės darbui, tiek užsienio? Nes tai irgi labai svarbūs dalykai, kas bus vadovai.
Jeigu aš pernelyg konkrečiai apibrėžiu, kas vadovaus, arba pernelyg pradėsiu priskirti, kad ir tuos minėtus du žmones, nors, tiesa, Aistis Zabaraitis tikrai vadovaus komunikacijai, o ne užsienio politikos patarėjų grupei, tai aš apsiribočiau savo galimybes. Aš šito nenoriu darytis.
Kaip įsivaizduojate, kuri bus pirmoji užsienio šalis pirmajam vizitui?
Tai jokia ne naujiena, nes mes ne kartą esame tai kartoję – mano pirmasis užsienio vizitas turėtų būti į Lenkiją, į mūsų artimą kaimynę, norint užmegzti gerą, tiesioginį ir labai asmeninį ryšį su Lenkijos vadovais ir aiškiai deklaruoti, kad mes traktuojame Lenkiją kaip labai svarbią strateginę Lietuvos partnerę, visiškai nemenkinant kitų mūsų kaimynių reikšmės, kurios mums tikrai yra labai svarbios. Tiesiog matau potencialą gerinti santykius su mūsų pietine kaimyne.
Tai šiandien dar interviu, visi kiti reikalai. Ką darysite rytoj? Gal jau ilsėsitės?
Gal rytoj išsimiegosiu pagaliau. Žinote, aš manau, kad to poilsio turbūt ir nebus. Aš taip įsivaizduoju, nes tikrai yra daug dalykų, kurie dabar yra atsiradimo stadijoje ir juos reikia iš naujo apgalvoti, reikia pagaliau sudėti taškus štabo veikloje. Reikia padėkoti žmonėms, kurie visą laiką buvo kartu, nes tai, ką padarėme vakar buvo euforija. Norėtųsi prie kiekvieno prieiti, pažiūrėti į akis, paspausti ranką, padėkoti. Kai ką galbūt pakviesti ir į komandą. Tai tokie malonūs darbai. Juos būtinai reikia padaryti artimiausiomis dienomis.
Ačiū jums už pokalbį.
