– Su kokiais specifiniais iššūkiais ir problemomis susiduria translyčiai paaugliai?
– Manau, kad Lietuvoje labai sunku būti translyčiu žmogumi, ypač dėl čia taikomo diskriminuojančio įstatymo (Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas) ir neapykantos translyčių paauglių atžvilgiu. Suvokęs, kad yra translytis, jaunas žmogus susiduria su dideliais iššūkiais. Jie gali būti pragaištingi, ypač brendimo laikotarpiu, kai suvoki, kad tavo kūnas nėra tavo. Pabandykite įsivaizduoti, kokie sukrečiantys translytės merginos, kuriai ima želti barzda, išgyvenimai.
Translyčiams paaugliams sudėtingiausi – fiziniai pokyčiai, nes jų kontroliuoti neįmanoma. Būtent todėl prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų tokia svarbi. Tam tikrose šalyse paaugliams paskiriami hormonų blokatoriai, atitolinantys brendimą ir negrįžtamas jo pasekmes. Suaugę jie gali nuspręsti, ar nori hormonų terapijos ir operacijos. Šalyse, kur ši praktika netaikoma, paaugliams dar sunkiau. Juk kai esi nepilnametis, nieko negali daryti be tėvų sutikimo. Tai keblu, nes tėvų sutikimas reikalingas net ir šalyse, kuriose hormonų blokatoriai prieinami.
Taip pat egzistuoja aplinkos spaudimas. Dėl lytinės tapatybės, išvaizdos ir saviraiškos būdų translyčiai paaugliai susiduria su patyčiomis mokykloje. Taigi ši grupė – itin pažeidžiama. Tyrimai atskleidžia itin aukštus translyčių jaunuolių savižudybių rodiklius. Tai neramina, ypač, kai situacija tokia bloga kaip Lietuvoje, kur taikomas diskriminuojantis įstatymas.
– Kaip atsiskleidimas praturtina translyčio individo asmenybę?
– Ryžtas atsiskleisti ir būti savimi man suteikė galimybę būti žmogumi. Iki tol aš jaučiausi taip, lyg būčiau kažkuo kitu. Tai – nuolatinis vaidinimas, todėl niekada nesijauti laimingas. Atsiskleidimas suteikė man progą gyventi. Jaučiau, kad priėjau ribą, kai turėjau rinktis atsiskleidimą arba pasitraukimą iš gyvenimo.
Taigi manau, kad translyčiams žmonėms svarbiausia – būti savimi. Niekas nenorėtų gyventi dvigubo gyvenimo. Atsiskleidimas leidžia gyventi oriai.
– Gal galėtumėte pasidalinti savo gerąja patirtimi, kai siekėte patraukti translyčių asmenų bendruomenės dėmesį?
– Iki 2007 metų, kai buvo įkurta translyčių asmenų bendruomenė, Islandijoje nebuvo realaus translyčių žmonių teisių atstovavimo. 2007 metais mūsų translyčių žmonių teisių grupė tapo nacionalinės LGBT* organizacijos nare. Tai buvo vienas esminių mūsų bendruomenės žingsnių Islandijoje, nes skirtingų LGBT* grupių žmonės kartu kalbėjosi apie bendras problemas.
Nemažai nacionalinės LGBT* organizacijos narių manė, kad seksualinės ir lytinės tapatybės klausimai nesusiję, ir turėtų būti svarstomi atskirai. Tačiau taip nėra: juos jungia bendras diskriminacinis aspektas. Todėl mes teikėme specifinių savitarpio pagalbos grupių pagalbą, organizavome susitikimus, apmokėme savo darbuotojus. Translyčiai asmenys nesijaučia laukiami organizacijoje, kuri jiems neatvira. Taigi labai svarbu informuoti darbuotojus, įtraukti translyčius asmenis į darbuotojų komandą ir nacionalinės LGBT* organizacijos valdybą.
– Ar translyčiai asmenys noriai įsitraukė į visuomeninę veiklą?
– Kai pristatėme savo idėją kilo daug nesutarimų. Tiesą sakant, nacionalinėje LGBT* organizacijoje išryškėjo susiskaldymas, tačiau, laimei, viskas išsisprendė. Ir nors pirmaisiais metais buvo nelengva, galiausiai sulaukėme puikių rezultatų.
Pastaraisiais metais nacionalinės LGBT* organizacijos valdyboje pasiekėme tinkamą translyčių žmonių teisių atstovavimo lygį. Kaip matote, panašių iniciatyvų įgyvendinimas užtrunka, tačiau reikia nuo kažko pradėti. Vis dėlto, translyčių asmenų bendruomenei privalu būti organizuotai. Reikia susitarti dėl esminių klausimų, į kuriuos bus telkiamas dėmesys.
– Kokiais Islandijos pasiekimais LGBT* teisių srityje Islandijoje Jūs labiausiai didžiuojatės?
– Šiemet įsigaliojo diskriminuojančio įstatymo pataisa: įtrauktas naujas skirsnis apie lytinį tapatumą. Didžiuojamės, kad savo šalyje pasiekėme teisinio translyčių žmonių problemų pripažinimo. Viešųjų ryšių akcijų ir diskusijų su parlamento nariais bei žiniasklaida įdirbis pagaliau atsipirko.
Prieš keletą metų buvo kilusi iniciatyva įtraukti lyties tapatumo sąvoką į Islandijos konstituciją, tačiau ji nebuvo įgyvendinta, nes parlamentas balsavo prieš pakeitimus. Jautėmės nusivylę, nes politikai ignoravo mūsų problemas. Taigi, kai galiausiai siūlymas buvo priimtas, audringai šventėme. Translyčių žmonių teisių pasiekimai, kuriais Islandijoje labiausiai didžiuojamės, – diskriminuojančio įstatymo panaikinimas ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas.
– Kaip vertinate translyčių asmenų situaciją Europoje?
– Žaviuosi Danija, kur priimtas naujas įstatymas, dėl kurio fizinę lytį norintiems pakeisti translyčiams asmenims nebereikia atlikti diagnostinės procedūros. Sukurta išskirtinė lyties pakeitimo proceso sistema. Taigi Danijoje translyčiam individui nebereikia įrodinėti, kad yra translytis.
– Koks galėtų būti nevyriausybinių LGBT* teisių organizacijų ir visuomenės vaidmuo skatinant būtinus teisinius pokyčius?
– Esminė užduotis joms tenka didinant visuomenės sąmoningumą ir informuotumą. Juk didžioji dalis translyčių žmonių problemų kyla dėl klaidingo visuomenės įsitikinimo, kad buvimas translyčiu – psichinė liga. Labai svarbu kovoti prieš panašius mitus, nes būtent dėl jų veikia diskriminuojantys įstatymai. Štai Danijoje jau pavyko tai įgyvendinti, todėl pažangios šalys seka danų pavyzdžiu.
Translyčiai žmonės susitaiko su tuo, kad diagnostinė procedūra – privaloma, nes fizinio lyties pakeitimo metu jiems būtinos sveikatos priežiūros paslaugos. Jei galėtume, pasaulį pakeistume per dieną, tačiau tai – neįmanoma. Todėl manau, kad kartais išmintingiausia – judėti į priekį mažais žingsneliais.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti translyčiams asmenims Lietuvoje?
– Gal nuskambės banaliai, tačiau norėčiau paskatinti neprarasti tikėjimo. Situacija – bloga, tačiau svarbiausia – laikytis drauge ir vienytis, nes nieko nėra blogiau už vienatvę. Taigi mūsų bendruomenės misija – palaikyti vieni kitus. Niekas geriau jūsų nesupras kaip kitas translytis žmogus. Nebūčiau sugebėjusi būti tokia, kokia esu šiandien, be paramos, kurios sulaukiau iš translyčių žmonių bendruomenės.
Todėl žinia, kurią noriu perduoti translyčiams žmonėms Lietuvoje, yra tokia: vienykitės, palaikykite vienas kitą ir būkite drauge. Nors labai sunku, ir viskas atrodo beviltiška, – būkite aktyvūs ir nepamirškite savo tikslų. Nepasiduokite.
Eglė Kuktoraitė