To, ką pamačiau Griežpelkiuose, dar nebuvo tekę regėti: pro praėjusią žiemą praūžusios audros nuplėštą stogą ir išlūžusias lubas vieno buto gyventojai gali pasigrožėti dangumi, o kiti kenčia nuo drėgmės. Šio buto gyventojai baldus išstumdė į kambario pašalius, grindis užklojo linoleumu, kad mažiau vandens prasisunktų į butą pirmajame aukšte. Pučiant vėjui ir smarkiai lyjant nuo vandens neapsaugoti ir kiti du butai. Bet keturių butų savininkai, apie dešimt gyventojų, nuo vasario, kai atsitiko bėda, iki šiol nė piršto nepajudino skylei stoge užtaisyti, bet užtat piktinasi, kad to nepadarė seniūnija.
Tikėjosi, kad stogą ant nuosavų patalų uždengs seniūnija
Apsilankyti keturių butų name Griežpelkiuose pakvietė elektroniniu paštu į redakciją atsiųstas laiškelis. Rašoma, kad vėtra šių metų vasarį nuplėšė dalį stogo. Esą Lauksargių seniūnas stogo remontui buvo skyręs 7 000 litų, vėliau iš tos sumos beliko tik 600 litų, be to, nieko nedaroma kiauram stogui užtaisyti, visą tą laiką lyjant vanduo plūsta į butus.
Važiuodama į Griežpelkius galvojau, kad vėtra apgadino senutėlį vokišką namą, bet turbūt bent jo sienos tvirtos. Daugiau nei prieš pusę amžiaus iš raudonų plytų statytų namų sienos savo išvaizda iki šiol žavi grožiu ir stebina tvirtumu. Bet, pasirodo, kiaurastogis namas Griežpelkiuose statytas tarybiniais laikais, beveik prieš penkiasdešimt metų, todėl nėra ko stebėtis, kad nekokybiškos plytos lupasi kartu su tinku, o dalis langų baigia iškristi. Jame nuo Lauksargių tarybinio ūkio laikų gyvena trys šeimos, kurių vaikai jau seniai užaugo, viena jauna šeima butą įsigijo prieš keletą metų.
Visi keturi butai nuosavi, tačiau jų savininkai tikisi, kad stogą sutaisyti – seną, sukiužusį pakeisti nauju – jiems privalo seniūnija. Tokią nuomonę išsakė ir prieš keletą metų butą šiame name įsigijusi Ilona Kleinienė. Ji pasakojo, kad po nelaimės, kai šių metų vasario 8-ąją vėtra nuplėšė dalį stogo, namo gyventojus aplankė seniūnas Jonas Gedminas su socialine darbuotoja. Jie paragino gyventojus rašyti savivaldybei prašymus, kad skirtų lėšų stogui uždengti, buvo surašyti buities tyrimo aktai.
– Visi parašėme prašymus, bet jokios pagalbos iki šiol nesulaukėme. Kai pradėjome domėtis, kodėl nieko nedaroma, paaiškėjo, kad mūsų prašymai dingę, rašėme juos iš naujo. Kai pas mus apsilankė seniūnas, kartu su juo skaičiavome, kiek pinigų reikėtų stogo remontui. Išėjo apie septyni tūkstančiai litų. Buvome įsitikinę, kad mums skirs septynis tūkstančius litų, seniūnas žadėjo atsiųsti darbininkų stogui sutaisyti. O dabar sužinojome, kad stogo remontui skirti, berods, šeši šimtai litų. Už tokią pinigų sumą kiauro stogo ir antrame aukšte išlūžusių lubų sutaisyti neįmanoma, seniūnija pagalbos irgi nebesiūlo, – nusivylusi kalbėjo I.Kleinienė.
Rankų daug, o dirbti nėra kam
Moteris apgailestauja, kad prieš trejus metus atsisakė mieste turėto socialinio būsto – vieno kambario buto – ir su vyru ryžosi pirkti dviejų kambarių butą sename name Griežpelkiuose. Dabar mano, kad tada reikėjo ieškoti kitos išeities, nesusivilioti nebrangiu butu kaime, palaikiame name. Ji ir Liutauras Bucius augina devynerių metų sūnelį, nori susikurti geresnes gyvenimo sąlygas, ketino butą remontuoti, jau įsidėjo porą plastikinių langų, bet kol stogas kiauras, nėra prasmės ką nors daryti, nes jų butas – tame namo gale, kur nuplėšta dalis stogo. Butai šiame name apgailėtinos būklės – pajuodusiomis sienomis ir lubomis, išlūžusiomis grindimis, vos besilaikančiais langais, o dabar ir lietus butus merkia.
Kito pirmojo aukšto buto gyventojo, našlio Kęstučio Praninsko, neradau. Kaimynai pasakojo, kad sūnų ir dukrą užauginęs žmogus dabar gyvena pas sūnų Tauragėje. Buto savininkė yra jo duktė Žavinta, ji irgi savivaldybei parašė prašymą skirti lėšų stogo remontui.
Antrajame aukšte irgi gyvena dvi šeimos – penkiasdešimtmetis Vladas Kvietkauskas, jo dvidešimtmetis sūnus Renatas ir jo draugė, kitas sūnus gyvena atskirai, bei Urbučių šeima – neįgali pensinio amžiaus Stanislava, netrukus pensijos sulauksiantis jos sutuoktinis Stanislovas ir vos dvidešimtmetį perkopęs jų sūnus Donatas, dar keturios Urbučių atžalos gyvena atskirai.
Kaip matome, gyventojų pajėgos, skaičiuojant su visomis atžalomis, nemenkos, bet nėra kam ne tik stogą remontuoti, bet ir dalgio imtis – aplink ūkinį pastatą plyti nepjauti piktžolynai. Ne darbštieji ir sumanieji šiame name gyvena, nors prie namo yra laisvos žemės, niekas čia nesodina daržovių, bulvių, nelaiko gyvulių, nepamatysi gėlytės. Didžioji gyventojų dalis – darbingi, bet yra ilgalaikiai bedarbiai, gyvena iš pašalpų arba iš atsitiktinių uždarbių.
Labiausiai gaila penkis vaikus užauginusios, neįgalia tapusios S.Urbutienės. Moteris savo lovą iš patalpos, pro kurios lubas matyti dangus, perkėlė į sūnaus kambarį, o vyras miega virtuvėje. Sveikiems šios šeimos dviems vyrams – vyrui ir sūnui – nešovė į galvą bent plėvele užtaisyti skylę stoge, kad nelytų į butą. Aplinkiniai nenutylėjo, kad gavę pašalpas Urbučių vyrai mėgsta „pabaliavoti“ ir patriukšmauti. Nesumojo tėvams padėti ir kiti trys jų suaugę vaikai, nors būtent šios šeimos padėtis blogiausia: virš vieno kambario nuo žiemos naktimis galima skaičiuoti žvaigždes.
Pagalbos ilgai laukė
Gyventojai, ilgai laukę pagalbos, patys nieko nedarė. Lyjant vanduo bėga kiaurai per abu aukštus. Nuolatinė drėgmė gali visiškai sugadinti palaikį namą, be to, ji kenkia žmonių sveikatai. Name, be sveikųjų, gyvena ir neįgali moteris bei mažametis vaikas, kuriems tokios baisios gyvenimo sąlygos ypač nepageidautinos.
Lauksargių seniūnas J.Gedminas, paklaustas, apie kokią pagalbą kalbėtasi su namo gyventojais, kokia ji skirta, patikino tikėjęs, kad bus skirta didesnė pinigų suma.
– Gyventojai klaidingai įsivaizdavo, kad bus skirti septyni tūkstančiai litų, o seniūnas pasirūpins, kad stogas būtų sutaisytas. Seniūnija neprivalo remontuoti namo, kurio visi butai privatizuoti, stogo. To nebuvo žadėta. Tikėjausi, kad bus skirta šiek tiek didesnė pinigų suma, nors ir ne septyni tūkstančiai litų, siūliau gyventojams naudoto šiferio. Tačiau savivaldybė skyrė tik 500 litų, matyt, spaudžia pinigų stygius. Bet ir už tiek daug ką galima padaryti, jei gyventojai rodytų bent kokią iniciatyvą, juk tai jų turtas, jie ten gyvena. Tačiau jie nedaro nieko, net plėvele neužsidengia skylės stoge, tik reikalauja, kad stogas būtų sutaisytas, – aiškino seniūnas.
Paklaustas, kodėl taip ilgai užtruko, kol buvo skirti pinigai stogui remontuoti – prašymai parašyti vasarį, pinigai skirti gegužę, kodėl iki šiol jie žmonių nepasiekė, seniūnas teigė, kad gyventojų parašyti prašymai buvo kažkur dingę, reikėjo rašyti kitus. Be to, būta neaiškumų dėl skirtų pinigų, esą jie kažkodėl skirti seniūnijai, minėta suma pridėta prie pašalpų, o ne tiesiai gyventojams, kaip būdavo daroma anksčiau.
Seniūnijos vyr. buhalterė Elvyra Grombergienė sakė, kad stogui remontuoti skirti pinigai bus atiduoti šio namo patikimiausiam žmogui I.Kleinienei, kai kitą savaitę iš atostogų grįš socialinė darbuotoja. Visi kartu gyventojai turi spręsti, ką daryti. Seniūnas neatsisako pažado duoti naudoto šiferio, nuimto nuo nuosavo pastato stogo.
Skyrė papildomai
Socialinės paramos skyriaus vedėja Ligita Rimkuvienė, paklausta, kodėl taip ilgai užtruko paramos skyrimas nuo audros nukentėjusiems Griežpelkių gyventojams, kur galėjo dingti jų pirmieji prašymai, atsakė, kad to reikia klausti Lauksargių seniūnijoje.
– Mūsų skyrius administruoja tik miesto gyventojams skiriamas vienkartines pašalpas. Kaimų gyventojams skiriamas vienkartines pašalpas administruoja seniūnijos. Kiekvienai seniūnijai skiriama tam tikra pinigų suma vienkartinėms pašalpoms. Gautus prašymus skirti vienkartinę pašalpą svarsto seniūnijose sudarytos komisijos. Jei dėl stichinių nelaimių ar kitų priežasčių seniūnijoms pritrūksta lėšų vienkartinėms pašalpoms, gyventojų prašymai ir reikalingi dokumentai teikiami savivaldybei. Tarybai rengiamas sprendimo projektas dėl papildomų lėšų seniūnijoms skyrimo vienkartinėms pašalpoms mokėti. Taip buvo ir šiuo atveju, – teigė L.Rimkuvienė.
Jovita STRIKAITIENĖ
