A. Paninos užnugaryje liko Rusijos okupuota teritorija, patirtis apgultoje Mariupolio „Azovstal“ plieno gamykloje, kapituliacija ir nelaisvė Donecko Olenivkos kalėjime. Ten ji pamatė, kas liko po sprogimo, nusinešusio 53 ten kalėjusių vyrų gyvybes, kurį, Kyjivo teigimu, suplanavo Maskva, kad nutildytų kankinimų aukas, rašo „The Guardian“.
Kiek toliau stovėjo karo belaisviai iš Rusijos, kurie, kaip atrodė A. Paninai ir kitoms ten buvusioms moteris, taip pat buvo mainų objektas. Mainais į juos jos atgavo savo laisvę Ukrainoje. Tai laisvė, kurios taip laukė sienos apsaugos jaunesnioji seržantė A. Panina, skaičiuodama valandas ir nesibaigiančias dienas, leistas su dar 28 moterimis keturiems asmenims skirtoje kalėjimo kameroje.
Joms niekas nepaaiškino, kodėl jos stovėjo po švino spalvos dangumi ir žvelgė į kitą tilto, stovinčio Ukrainos Pietuose, pusę. „Mums nieko nepasakė“, – pasakojo moteris. Tačiau tada moterims davė įsakymą pereiti į kitą pusę.
Per tiltą Kamjanskėje – nedideliame kaimelyje, skiriančiame dvi kariuomenes – jos ėjo beveik visiškoje tyloje. Iki paskutiniųjų žingsnių jos nežinojo, ar joms pavyks saugiai nusigauti į kitą jo kraštą. Moteris čia atvežę autobusų vairuotojai neišjungė jų variklių tam, kad galėtų kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Visa tai A. Panina pasakojo pirmajame interviu su bet kuria moterimi, nuo jų išlaisvinimo.
Tuomet – visiškas pakylėjimas. „Kai pamatėme mūsų karius, kai kurios merginos nebesugebėjo sutvardyti savo emocijų, – sakė A. Panina. – Jos šaukė: „Šlovė Ukrainai.“ Kai kurios pradėjo giedoti Ukrainos himną.“ Joms buvo labai gera išgirsti kitoje tilto pusėje ukrainietiškai kalbančius karininkus: „Kai kurios merginos nebegalėjo tvardyti ašarų ir verkė. Jos krito ant kelių.“
Joms dainuojant ir verkiant, rusų karo belaisviai stovėjo šalimais ir laukė, kada ateis jų eilė šiame apsikeitime. „Žiūrėjau tiesiai į juos, bet jie nežiūrėjo man į akis, – prisimena moteris. – Jie žiūrėjo į žemę.“
Šiuo metu ligoninėje sveikstanti A. Panina pateko į pirmąjį apsikeitimą, kai visą grupę sudarė tik moterys. Jo metu 108 ukrainietės, iš kurių 12 yra civilės, buvo iškeistos į 110 rusų.
Paskutines dvi dienas ji praleido su savo tėvais, atvykusiais į ligoninę jos aplankyti: 45-erių Oksana ir 44-erių Volodymyru, buvusiu kalnakasiu. Atrodė, kad ji jaučiasi gerai, buvo rami, tačiau jos istorija prasideda dabar jau sugriautame mieste, kurį užpuolė rusai. Patirtas siaubas dar ilgai išliks A. Paninos ir kitų išgyvenusiųjų atmintyse.
Kai vasario 24 d. Vladimiras Putinas užpuolė Ukrainą, A. Panina su savo dviem tarnybiniais šunimis – spanieliais – didžiausiame Azovo jūros Mariupolio uoste tikrino, ar kroviniuose nėra kontrabandos. Jai buvo įsakyta persikelti ir prisijungti prie gynybinių pajėgų, kurios rinkosi miesto šiauriniame pakraštyje įsikūrusioje mažesnėje plieno gamykloje „Azovmaš“.
Ten ji pasiliko ir rusams veržiantis į miestą, bejėgiškai bandydama nuraminti savo šunis, kol gamyklą siaubė nesibaigiantys sprogimai.
„Po kelių savaičių jie nurimo, – sakė A. Panina, – bet buvo sunku. Šunys jau iš anksto jautė, kad į mus buvo nusitaikyta, sprogmenims dar tik skriejant. Jie inkšdavo.“
Mariupolis pradėjo byrėti, o kartu su juo nyko ir Ukrainos gynyba. Po šešių savaičių ji pirmą kartą pamatė rusų karius. „Jie buvo už maždaug 20 metrų nuo mūsų, – pasakojo ji. – Mačiau rusus savo akimis ir jie matė mane.“
Netrukus gynybinėms pajėgoms „Azovmaš“ gamykloje buvo liepta atsitraukti į prie uosto esantį milžinišką „Azovstal“ kompleksą, kur Ukrainos kariai planavo įkurti paskutinę tvirtovę.
A. Paninos ir dar 70 sienos apsaugos pareigūnų, tarp kurių ir dvi kitos moterys, naujieji namai buvo dar nebaigtas įrengti bunkeris. „Buvo labai baisu. Bunkeris buvo už 100 metrų nuo jūros, atviroje erdvėje, o jame nebuvo jokių jį apsaugančių metalinių konstrukcijų“, – prisimena A. Panina.
Pasak moters, rusai savo dėmesį nuo „Azovmaš“ į „Azovstal“ nukreipė balandžio 12 d. Valandų valandas kompleksą talžydavo sunkioji artilerija, raketos iš kelių skirtingų raketų paleidimo sistemų, oro smūgiai, taip pat smūgiai iš karo laivų. Pataikius, bunkeris „susmukdavo ir siūbuodavo“. Jį A. Panina palikdavo tik tam, kad leistų šunims pakvėpuoti grynu oru. Tie, kurie išeidavo į kovos pozicijas, negrįždavo. „Manau, kad iš 70 mūsų bunkeryje gyvenusių žmonių, 10 žuvo“, – tyliai ištarė moteris.
Jie valgydavo mėsos konservus, makaronus ir virtus javus. Tą patį valgė ir šunys, kai po savaitės baigėsi jų konservuotas maistas. Tačiau tai nebegalėjo tęstis. Jau gegužės pradžioje buvo susitarta dėl civilių evakuacijos.
Gegužės 16 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per televiziją pranešė, kad „Mariupolio gynėjai“ taip pat bus išgelbėti. Tačiau šis pranešimas nepasiekė A. Paninos ir jos grupės. „Mūsų vadas atėjo ir pasakė, kad vienintelis būdas išgelbėti mūsų gyvybes yra pasiduoti. Jis sakė: „Mes parengsime sąrašą. Pirmieji 20 žmonių bus sužeisti kariai, tuomet dar 20 žmonių.“ Aš patekau į antrąją grupę“, – sakė A. Panina.
Gegužės 17 d., 10 valandą ryto, ji iškilo į paviršių pasiduoti. „Labai bijojau, kadangi mes išėjome be jokių ginklų ar neperšaunamų liemenių. Buvau su šunimis. Nuo bunkerio iki rusų karių reikėjo eiti apie penkis kilometrus. Viskas buvo sugriauta, iš žemės kyšojo daugybė nesprogusių raketų. Atrodė, kad žemėje buvo iškasta daugybė duobių.“
Kariuomenė susitarė, kad ten būtų ir Rusijos žiniasklaida, kol moterys buvo suvarytos į laukiančius autobusus. „Jie norėjo žinoti, kas aš ir kodėl esu su šunimis, jie mane filmavo“, – sakė A. Panina. Gyvūnai iš moters buvo atimti, o su jais ir maisto daviniai, kuriuos nešėsi visi žmonės jos grupėje.
Tapusios karo belaisvėmis, jos nežinojo, kur jos buvo vežamos ir kas jų laukia. Autobusais jos važiavo apie penkias valandas. Kelyje A. Panina pamatė kelio ženklą, ant kurio buvo parašyta „Olenivka“. Tuomet ji dar nieko nežinojo apie žiaurią šio kalėjimo reputaciją dėl smurto ir šleikštulį keliančių sąlygų.
Kai autobusas įvažiavo į spygliuota tvora apjuostą kalėjimo stovyklą, jau buvo 9 valandos vakaro. Vyrai buvo atskirti nuo moterų, visiems buvo liepta nusirengti. Buvo atimti jų laikrodžiai ir žiedai. Dabar jie buvo sistemos dalis.
Kartu su dar šešiomis moterimis A. Panina buvo nuvesta į šešių metrų ilgio ir keturių metrų pločio kamerą, kurioje tebuvo keturios medinės lovos. Kitą dieną jos buvo trumpai apklaustos apie jų pareigas kariuomenėje. Dar po dienos prie jų prisijungė dar dvi moterys. Per savaitę vienoje mažoje kameroje jau gyveno 28 asmenys.
Po kelių dienų rusai davė keletą čiužinių, tačiau ant kameros grindų, kuriose padaryta skylė taip pat tarnavo kaip tualetas, nebuvo pakankamai vietos jų patiesti. Kaliniai liko su rūbais, kuriuos jie gavo „Azovstal“ gamykloje. Vienintelis poilsis nuo jas supančių keturių sienų buvo kasdieninis 15 minučių pasivaikščiojimas kalėjimo kieme. Jos turėjo galimybę praustis kartą per savaitę, tačiau ir tai buvo leidžiama ne visada.
„Mūsų blokui priklausė 10 viename aukšte esančių kamerų, kuriose buvo pilna moterų, ir kitas aukštas su vyrų kameromis, – prisimena A. Panina. – Mums nebuvo leidžiama kalbėtis su vyrais. Atrodė, kad jie tiesiog nyko: darė vis liesesni.“
Dvi moterys iš jos kameros turėjo sužalojimų: vienos moters ranka buvo lūžusi, o kitos galva buvo pilna skeveldrų paliktų žaizdų. Rusai jomis nesirūpino, bet davė šioms dviem moterims – medikėms – vaistinėles. Maistas, kuris buvo įstumiamas per angą kameros duryse, buvo virtos javų kruopos, sumaišytos su vištiena pusryčiams ir su žuvimi vakarienei.
Naktys būdavo sunkios. „Dėl to, ką patyrėme, žmonės dažnai atsibusdavo rėkdami. Buvo sunku miegoti, kadangi net menkiausias garsas gąsdino. Tačiau mes tapome lyg seserys. Mes leidome savo laiką kalbėdamos apie receptus, pindamos viena kitos plakus. Aš skaitau. Rusai davė mums knygų apie savo istoriją.“ Dažniausiai tai būdavo Nikolajaus Ostrovskio ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje parašytas socialistinio realizmo romanas apie Rusijos pilietinį karą – „Kaip grūdinosi plienas.“
Tuomet, liepos 29 d. 10 valandą vakaro, po įprastinio vakarinio kalinių suskaičiavimo jų kamerose, nugriaudėjo stiprus sprogimas, kurį lydėjo klyksmai.
A. Panina nežinojo, kad žuvo 53 karo belaisviai, o dar 75 buvo sužeisti. Dauguma jų buvo iš „Azovstal“ komplekso, kai kurie jų priklausė Azovo pulkui. Šis kraštutinės dešinės šaknų turintis dalinys Kremliaus yra pateikiamas kaip neonacistinių Kyjivo vyriausybės polinkių įrodymas. Ukrainos karininkai mano, kad šią kalėjimo dalį sugriovė patys rusai, norėdami nuslėpti žiaurius kankinimus, vykdytus prieš toje kalėjimo dalyje kalėjusius asmenis. Raudonojo Kryžiaus tarptautiniam komitetui nebuvo leista atlikti šio kalėjimo patikros.
„Girdėjau daug verksmų, lojančius šunis, – apie akimirkas po sprogimo pasakojo A. Panina. – Kadangi tada buvo labai karšta, rusų sargybiniai stebėjimo angas buvo palikę atviras. Bet prieš išeidami pažiūrėti, kas įvyko, jie jas užrakino. Mačiau kaip į viršum mūsų esančią tuščią kamerą buvo nešami sužeisti vyrai.“
„Jie mums sakė, kad smogė ukrainiečiai, tačiau nė vienas iš mūsų tuo netikėjo. Mes visi žinojome, todėl tiesiog šypsojomės. Mes žinojome“, – pridūrė moteris.
Gyvenimas po liepos 29-osios tęsėsi lyg niekur nieko. Ši monotonija buvo dramatiškai nutraukta, kai vieną dieną 10 valandą ryto moterims ir dar 28 kaliniams buvo liepta palikti savo kameras ir lipti į autobusus, kuriuose jie praleido tris valandas, vykdami į Rusijos miestą Taganrogą. Iš ten kariniais „Kamaz“ automobiliais jie buvo nugabenti į Rostovą prie Dono – maždaug valanda į Rytus – ir įsodinti į karinį lėktuvą. Jų skrydžio tikslas buvo Voronežo regionas, kuriame jie nusileido kitą dieną, maždaug 3 valandą ryto.
„Tuo metu rusai mums nesakė, kur ir kodėl mus veža, – prisimena A. Panina. – Kalėjime Voronežo regione mes praleidome dvi savaites. Ten viena kamera dalinosi 12 žmonių. Tada jie dviem dienoms vėl perkėlė mus į Taganrogą, o iš ten jie nuskraidino mus į Krymą. Manau, kažkur netoliese Sevastopolio.“
Iš ten grupė autobusais buvo vežama pro rytinį Chersono regioną ir tik tada baimę pakeitė palengvėjimas. „Kai iš Chersono pradėjome judėti link Zaporižios, mes pamatėme, kad važiuojame į Vasylivkos kaimą ir dar giliau į pilkąją zoną (niekeno žemę). Tada supratome, kas čia vyksta.“
„Geriausiai pamenu momentą, kai stovėjau ten ir mačiau, kas manęs laukia priekyje – ukrainiečiai ir Ukrainos pusė“, – pasakojo moteris. Po pauzės ji pridūrė: „Man viskas gerai. Aš tik noriu pasakyti vyrams, kurie vis dar yra įkalinti rusų, kad po išlaisvinimo linkiu jiems patirti visus šiuos džiaugsmingus momentus. Mes jų labai laukiame.“
