Regina MUSNECKIENĖ
Greitoji medicinos pagalba į Kelmės ligoninę atvežė tris insultus patyrusią, aplinkoje sunkiai besiorientuojančią 74 metų kelmiškę Oną Čepauskienę. Suteikus pagalbą, svirduliuojanti moteris išleista namo.
Pakeliui į namus dingo. Visą savaitę jos ieškojo policija ir artimieji. Po keturių parų, penktadienio vakarą, rasta mirusi pakelėje, baisiame šabakštyne.
Tai jau ne pirma mirtis pakeliui į namus iš Kelmės ligoninės.
Sulašino lašelinę ir išleido namo
Pirmadienį, apie vidurdienį, Onai Čepauskienei paskambino Vilniuje gyvenanti jos sesuo Stasė. „Balsas buvo kažkoks keistas. Paklausiau, kaip laikosi. Atsakė: „Susirgau“, – redakcijai pasakojo Stasė. – Patariau kviestis greitąją pagalbą. Atsakė, kad jau pakvietė, ir padėjo ragelį.“
Po kurio laiko vėl paskambinus į sesers namus, niekas neatsakė.
Stasė skambino į Kelmės ligoninės Nervų ligų skyrių. Ten dažniausiai būdavo guldoma tris insultus patyrusi ir pusiau paralyžiuota jos sesuo. Sužinojo, jog nepaguldyta.
Tuomet skambino į Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyrių. Čia sužinojo, jog dabar jos seseriai į veną lašinami vaistai. Diagnozuotas kraujotakos sutrikimas.
Klausė, ar paguldys į Nervų ligų skyrių. Jai atsakė, kad tame skyriuje nėra vietų.
46 metus medicinos seserimi Vilniaus klinikose išdirbusi Stasė mėgino aiškinti slaugytojai, jog jos sesuo gyvena viena. Turi rasti galimybę paguldyti į ligoninę.
Po kelių valandų vėl paskambinusi į Priėmimo skyrių, sužinojo, jog sesuo išleista namo. Esą pagerėjo jos būklė. Be to, pati prašė, kad išleistų.
Namuose niekas nekėlė ragelio. Moteris pamanė – gal sesuo pavargusi užmigo.
Jautėsi labai blogai
Tačiau nepriskambinus ir kitos dienos rytą, moterį apėmė bloga nuojauta. Paskambino marčiai, kuri buvo likusi Lietuvoje. Onos Čepauskienės sūnūs Egidijus ir Gintautas dirba ir gyvena Anglijoje.
Artimieji rado užrakintus senolės namus. Kaimynai tvirtino, jog pastaruoju metu Ona Čepauskienė labai blogai jautėsi. Nepajėgė atsinešti net malkų. Pagelbėjo kaimynai.
Kad ligonė jautėsi labai blogai, artimiesiems tvirtino ir į ligoninę ją išsivežusi slaugytoja.
Ligonė skundėsi, jog aptirpusi viena kūno pusė. Slaugytoja įžvelgė beprasidedantį insultą. Medikė pasakojo, jog moteris visiškai nesiorientavo aplinkoje. Ji pati turėjo surasti ligonės drabužius, aprengti. Nė neabejodama, kad ligonė bus guldoma į stacionarą, jai kojas apavė guminėmis šlepetėmis, vadinamais kroksais.
Tačiau greitąja atvežtą kelmiškę priėmęs iš Kauno važinėjantis gydytojas Stasys Ratkūnas, suteikęs pagalbą, išleido Oną Čepauskienę namo, nes esą ji pati to prašė.
Artimieji stebisi, kaip matydamas taip apsirengusią ir tokiomis ligomis sergančią svirduliuojančią moterį gydytojas išleido namo. Juolab, kad kai išleido iš ligoninės, jau temo. Regėjimo ir judėjimo problemų turinti moteris galėjo paklysti.
Tušti namai
Į sesers skambučius Ona Čepauskienė neatsiliepė ir kitą dieną. Artimieji kreipėsi į policiją. Dar ruseno viltis, kad moterį kas nors parlydėjo namo ir užrakino duris iš lauko pusės.
Deja, išlaužus duris ir įėjus į vidų, namuose buvo tuščia. Policija ieškojo dingusios moters Kražantės pakrantėse, kelyje, kuriuo ji turėjo grįžti namo. Tačiau neaptiko jokių pėdsakų.
Ligoninėje buvo peržiūrėta vaizdo kamera, kurioje turėjo būti užfiksuota, kaip apsirengusi dingusioji.
Užfiksuota, jog ligoninės kieme moteris svirduliavo, nelabai orientavosi, į kurią pusę eiti.
Penktadienio rytą iš Anglijos grįžo Onos Čepauskienės sūnūs Egidijus ir Gintautas. Atsispausdino mamos nuotraukų. Bandė ieškoti patys. Tačiau paieškos buvo bevaisės.
„Jeigu policija būtų turėjusi tarnybinį šunį, gal jis greičiau būtų aptikęs mamos pėdsakus,“ – redakcijoje svarstė Gintautas Čepauskas.
Rado moters kūną
Penktadienio pavakarę, jau prietemoje, Vytauto Didžiojo gatvės iškyšulyje gyvenanti Elena Paulauskienė nešė išpilti lupenas. Netoli tvenkinio esančiame šabakštyne, patvoryje, pamatė gulintį žmogų.
„Išsigandau. Nubėgau pas kaimyną. Pakvietėme greitąją. Pažiūrėjo, pasakė, kad moteris jau mirusi. Liepė kviesti policiją. Pareigūnai atvažiavę iš karto atpažino. Sakė tos moters jau savaitę ieško. Taip suspaudė širdį. Gaila, kad žmogus turėjo mirti tokioje baisioje vietoje, patvoryje. Viena ranka dar įsikibusi į tvorą. Gal parpuolusi bandė keltis? Kas vakarą kalbu už ją poterius.“
E.Paulauskienė pasakojo, jog trečiadienio naktį labai lojo šunys. Sūnus atsikėlęs išėjo į kiemą. Kieme nieko nebuvo. Vėl atsigulė. Gal ši vargšė moteris ir klaidžiojo jų gatvėje?
Iš gydytojo nesulaukė nė užuojautos
Keistomis aplinkybėmis keistoje, visiškai ne namų pusėn vedančioje vietoje, mirusios Onos Čepauskienės sūnus Gintautas sako, jog neieškojęs iš jo mamos taip pasityčiojusio gydytojo.
„Ką aš jam galiu pasakyti? Aš – ne teisėjas. Nereikšiu civilinių ieškinių. Nes manau, kad žmogaus gyvybė – neįkainojama. Tikėjomės sulaukti bent užuojautos. Deja...
Keista, kad žmonės, davę Hipokrato priesaiką, neturi atjautos. Juk matė mamos ligos istoriją. Negi nesuvokė, kad tokios ligonės negalima išleisti vienos namo? Galėjo bent per naktį palaikyti ligoninėje.
Aš tikiu, kad mama pati galėjo veržtis namo. Ji niekuomet niekam nenorėjo užkrauti savo problemų. Ir pas mus gyventi nenorėjo eiti. Kiek įmanoma, stengėsi išlikti savarankiška. Tačiau gydytojas, matydamas jos savijautą, turėjo paprotinti, patarti, surasti artimuosius ar kitaip pasirūpinti, kad saugiai pasiektų namus. Norėčiau, kad šią istoriją sužinotų sveikatos apsaugos ministras.“
„Nė vienas žmogus nenusipelnė mirti tokiomis baisiomis aplinkybėmis, – redakcijai sakė mirusios O.Čepauskienės sesuo Stasė. – Tai prilygsta pasityčiojimui. Juk Priėmimo skyriuje yra palata, kur žmones galima paguldyti trumpam, stebėjimui. Bent parą, bent kol bus šviesu, būtų palaikę. Argi sutrikus kraujotakai užtenka vienos lašinės? Būtinos bent kelios. Tokie ligoniai turi gulėti, o ne klaidžioti, nerasdami namų.“
Paveikė brolio mirtis
Artimieji pasakojo, jog mirusioji visuomet stengėsi apsaugoti nuo problemų kitus. Kadangi anksti mirė jos mama, stengėsi globoti jaunesniąją sesę Stasę, atstoti jai mamą.
Kaip darbščią ir sąžiningą ją prisimena ir buvę Kelmės paukštininkystės ūkio bendradarbiai. Čia Ona dirbo zootechnike. Užsienyje uždarbiaujančių savo vaikų moteris taip pat neragino grįžti. Suprato, jog jiems reikia dirbti ir išlaikyti šeimas.
Moterį labai paveikė Užventyje gyvenusio brolio, žinomo kraštotyrininko Vaclovo Rimkaus mirtis. Prieš pusmetį, po jo laidotuvių tapusi labai liūdna, tarsi abejinga šiam pasauliui.
Pastaruoju metu buvo labai pasiligojusi.
Geros širdies įstatymo ligoninėje nėra
Redakcijai nepavyko susisiekti su ligonę į baisią mirtį išleidusiu gydytoju Stasiu Ratkūnu. Jis dirba Kauno klinikose. Į Kelmę dirbti Priėmimo skyriuje atvažiuoja retai. Kauno klinikose paaiškino, jog šiomis dienomis gydytojas taip pat nedirba. Mobiliojo telefono nei Kelmės, nei Kauno kolegos nesutiko pasakyti. Esą tai asmeninis telefonas.
Kelmės ligoninės vadovų taip pat nepavyko rasti. Direktorė komandiruotėje, pavaduotoja – konferencijoje, Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėja atostogauja. Ją pavaduojanti gydytoja Rasa Čepulienė atsisakė komentuoti kolegos Stasio Ratkūno sprendimus.
Paklausta, ar gydytojas visuomet privalo vykdyti ligonio norus, išleisti jį iš ligoninės, nors būklė – sunki, medikė atsakė: „Jeigu ligonis yra pilnametis ir veiksnus, pats sprendžia apie savo būklę ir galimybes.“
Į klausimą, ar gydytojas negalėjo bent pasirūpinti, kad ligonė būtų parvežta namo greitosios pagalbos automobiliu, R.Čepulienė tvirtino, jog viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau, tokios tvarkos, kad ligonį vežtų atgal namo iš geros širdies, nėra.
