Jau atrodė, kad keistasis savivaldybių rinkimų sezonas užkniso juodai, it popsas Andrių Mamontovą, bet štai ir vėl linksmųjų ir išradingųjų klubo lietuviškasis spektaklis. Algirdas Paleckis ir Lietuvos socialdemokratų partija įžengia į sceną...
Vaidinamas tikrai ne socialistinio realizmo scenarijus. Jei tikėtume savo akimis, dabar herojai nėra tik arba geri, arba blogi. Jie jau įvairūs, psichologiškai mįslingi ir politiškai nenuspėjami. Jie net nėra labai vieningi. Išsiskiria Algirdo Paleckio elgsena ir prieštaringi pasisakymai. Jie tapo svarbiausia savaitgalio (įskaitant pirmadienį ir antradienį) tema. Net nebandysiu į tas diskusijas įsiterpti, nes prielaidų ir interpretacijų aibė yra išties gausi.
Atkreiptinas dėmesys į ką kita, kas verčia nepadauginti dėmesio A.Paleckiui, bet ieškoti sisteminių susiklosčiusios padėties nagrinėjimo būdų. Štai kad ir tokia loginė seka. Socdemai – nepaisant Lietuvos premjero G.Kirkilo vadovavimo rinkiminiam štabui - prapila rinkimus Vilniuje. 6 vietos iš 51 tikrai neatitinka panaudotų resursų kainos. Principų sulaužyta nemažai, o rezultatas nedidelis;
Nepaisant menko svorio Vilniaus taryboje, imamasi aktyvios derybinės iniciatyvos su tokiu uolumu it rinkimai iš tikrųjų būtų laimėti. Iš esmės kopijuojamas elgesys, kurį socdemai, ypač A.Brazauskas su G.Kirkilu, demonstravo po paskutinių Seimo rinkimų. Tada taip pat buvo prarastos turėtos pozicijos, o V.Uspaskicho partinių komandosų būrys buvo pirmas. Tradicinių partijų elektoratui nepriimtini darbiečiai kaip mat pasidarė svarbiausiu derybiniu partneriu, socdemų derybininkų asams apkaltinus konservatorius nelankstumu. A.Paleckis, nepaisant infantilaus maištavimo prieš savo patronus, tik pakartojo šį žingsnį.
Politinėje scenoje tas demonstratyvus socdemų derybininkų lankstumas Seimo atveju mažumos frakcijai pelnė lemiamus postus vyriausybėje. Žinoma, socialliberalai dėka to galėjo uždirbti dar daugiau: būdami visiška politinė menkybė Seime, laimėjo dar daugiau- jo pirmininko postą. Ta pergalė rėmėsi paprastu galvojimu: už darbiečių ir V.Uspaskicho „pripažinimą“ padoria politine jėga paprašoma labai daug. Perdėm kampuotai savo principus rodantiems konservatoriams parodoma, kiek galima uždirbti pardavus dalį principų it kokį simbolinį akcijų paketą. Pamenu anuometinę polemiką su Vytautu Rubavičiumi dėl galimų pasekmių. Gyniau tada prielaidą, kad lankstieji socdemai „išdurs“ darbiečius, laimėtojams palikę suskilusią geldą...
Jei tai, ką šiandien matome Vilniuje, yra ne truputėlį apvaidintas farsas, o tikras reikalas, tuomet A.Paleckis tiesiog tęsia susiklosčiusią tradiciją, nepaisydamas romėnų priesako, „kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui“. Politiškai susireikšminti gūdžioje mažumoje esantį socdemų būrelį įgalina tik ketinimas pirmiesiems suskubti atvesti susipeckiojusį R.Paksą ir liberaldemokratus į sostinės valdžios viršūnę. Ta pati politikos arba greičiau buitinio reikalų tvarkymo logika: parduoti truputį principų už labai didelę kainą. Nieko neturint, laimėt kone viską. Taigi, šiandien tiesiog stebime kaip socialdemokratinis jaunimas repetuoja partinius standartus. Tikėkimės, kad glavlito (jauniesiems priminsim, kad taip vadinosi sovietinė cenzūra) palikuonys iš Latga-A nepamirš atskaičiuoti procentų.
Viso to akivaizdoje galime įvairiai elgtis. Tačiau labiausiai gundo pasirinkimas tarp Aloyzo Sakalo diagnozės apie prostituciją ir Salomėjos Neries eilėraščio „Marija Melnikaitė“ euforijos: „Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležines?“ Posovietinė vyresnybė turėtų prisiminti visą eilėraštį. Iš kur gi kitur tas derybinis jų lankstumas.
