Šio politinio sezono nenorėčiau pradėti kaltinimu, todėl pradeda klausimu: ar dažnai meluoja Lietuvos Respublikos vyriausybė? Piliečiai – atskiros socialinės grupės, pvz., mokytojai, turi aiškią savo nuomonę. Kaip Europos reikalų komiteto (ERK) narė, aš irgi turiu tam tikrą patirtį, kai atskiros ministerijos, teikdamos Europos reikalų komitetui tvirtinti Lietuvos poziciją, švelniai tariant būna netikslios.
Patys smulkiausi pažeidimai: pvz., lietuvių kalba yra pateikiama aiški pozicija, vertime į anglų kalbą – bent dvigubai silpnesnė, tikintis, kad neišprusę Seimo nariai angliško teksto nesupras. Būna atvirų melų. Yra netgi buvę atvejų, kai Vyriausybės pareigūnus mes pagauname meluojant jau po laiko, kai traukinukas būna nuriedėjęs.
Šiandien klausimą keliu kitaip: ar dažnai Vyriausybė nuslepia informaciją nuo ERK, nuo specializuotų komitetų ir tuo pačiu nuo visuomenės? Ir tas klausimas ne retorinis. Šiandien noriu pasidalinti informacija, kurią gavau privačiais kanalais, kai į mane kreipėsi Europos Komisijoje (EK) dirbantys pareigūnai. Perskaičius jų pateiktus dokumentus ne tik man, bet ir jiems, kaip matyti iš jų vidinio susirašinėjimo, kilo įtarimas, kad Socialinės apsaugos ministerija ketina šią informaciją nuslėpti.
O esmė štai kokia. 2007 m. gegužės 4 d. į Lietuvą buvo atvykę pareigūnai dėl Vilniuje steigiamo Europos lyčių lygybės instituto. Lietuvos vyriausybės vardu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius R. Kairelis pristatė EK pareigūnams ūkinį pasiūlymą dėl pastato. Pasiūlymo preambulėje LR Vyriausybė iškilmingai pasižada būti dosni ir atseikėti iš biudžeto lėšų pastato pritaikymui (įrengimui) bei kompiuterinei įrangai. Be to, dvejus metus Vyriausybė įsipareigoja pati mokėti nuomos mokestį. EK liktų susimokėti tik už komunalines paslaugas ir automobilių parkavimo vietas, jeigu tokių atsirastų. Kaip vėliau paaiškėjo, tokių vietų ten nėra. Visa tai buvo pasiūlyta Vyriausybei nepaskelbus jokio nuomos konkurso ir nesuteikus galimybių EK rinktis iš kelių variantų, o primygtinai siūlant pastato Vilniuje, Gedimino 20 (buvusio "Vilniaus" viešbučio ir dabartinio prekybos centro "Grand Duke" pastato), trečiąjį aukštą. EK pareigūnus stebina, kad pastatas, į kurį ketinama investuoti nemenkas Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, yra privati suomių investitoriaus nuosavybė.
Pirminiais paskaičiavimais, trečiojo aukšto patalpų pritaikymas instituto veiklai Lietuvos valstybės biudžetui kainuotų ne mažiau kaip 3 mln. Lt.
EK atstovams visiškai neaišku, kokie motyvai verčia Lietuvos Vyriausybę investuoti į patalpas, kurios bus nuomojamos 2 metus, didinti suomių investitoriams priklausančių patalpų rinkos vertę, dar mokant ir nuomos mokestį (apie 13 eurų už 1 kv. m., – galima dalykas, kad ši kaina yra be PVM mokesčio), nors Vilniuje gausu jau įrengtų ir biuro darbui pritaikytų patalpų, už kurių pritaikymą valstybei nereikėtų mokėti nė cento.
EK atstovai kelia klausimą, kas slypi už LRV primygtinai peršamo vienintelio varianto, kodėl neleidžiama rinktis? Patys EK pareigūnai internete susirado jiems daug geresnių patalpų, kurių nuoma nurodyta su PLM mokesčiu, ir tikrai nėra didesnė negu Vyriausybės siūloma.
EK šios patalpos nėra priimtinos, nes yra judrioje Vilniaus centro vietoje, jos nepritaikytos žmonėms su negalia ir neturi automobilių parkavimo aikštelių. Veikiausiai jie atsisakys pasirašyti tokią.
Iš mano gautų dokumentų kopijų neaišku, ar šis klausimas buvo svarstomas Lietuvos vyriausybės posėdyje.
Susumavus visas aplinkybes susidaro keistas įspūdis: privatus pastatas, trumpalaikė nuoma be konkurso dvejiems metams; neaišku, kas bus po dvejų metų. Galimas dalykas, EK atsisakys šio pastato. Kas sugrąžins tuos kapitalinius įdėjimus? Akivaizdu, kad juos norima nurašyti į nuostolius valstybės biudžeto sąskaita.
Aš niekada nebuvau šio instituto steigimo Lietuvoje šalininkė, bet negaliu nekelti klausimo, ar jį steigiant nėra slepiamas dar vienas neskaidrus – korupcinis socialdemokratų sandoris. Primygtinai norima išleisti 3 mln. Lt, kai Vilniuje yra daug komercinių patalpų, kurios patenkintų ir EK pusę.
EK dirbantys pareigūnai niekuomet be reikalo neskambins nacionalinio parlamento nariams ir nereikš tokio pobūdžio abejonių. Galima numanyti, kad EK koridoriuose yra kalbama daug stipresniais posakiais negu vidinio susirašinėjimo mandagiuose dokumentuose.
Ką ketinu daryti? Europos reikalų komitetui siūlysiu kreiptis į Vyriausybę paaiškinimo, gal čia mes ko nors nesupratom. Galbūt verta kreiptis ir į Antikorupcijos komisiją.
Parengta pagal 2007-09-07 spaudos konferenciją
Vilija Aleknaitė Abramikienė yra Seimo Europos reikalų komiteto narė
