Rengiant publikaciją „Bon voyage, biurokratai“, savaitraštis „Ekonomika.lt“ paklausė Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje, kaip ji vertina valstybinių institucijų poziciją, neva jų darbuotojų vizitai į egzotiškas šalis yra skirti pasirengimui vadovauti ES. Anot ambasadoriaus Raimundo Karoblio, pirmininkavimo sėkmės 2013 m. Lietuva gali tikėtis, tik jei pažins organizacijų koridorius ir darbo metodus.
Sakykite, ar įprasta praktika rengtis pirmininkavimui ES, važiuojant į, pavyzdžiui, Jungtinių tautų renginius? Kaip daro kitos šalys?
Lietuva į tarptautinius renginius ir taip išgalės nusiųsti delegacijas, kurios bus gerokai (kai kuriais atvejais net kelis kartus) mažesnės negu siunčiamos kitų pirmininkaujančių šalių — o darbą reikės nuveikti tokio pat masto.
Jei kalbame apie konkrečias Aplinkos ministerijos keliones į tarptautinių aplinkosauginių organizacijų renginius, - kiekviena iš šių organizacijų turi savo ypatybių ir priimant sprendimus, ir dėl to, kaip ES pirmininkaujanti šalis atstovaujama jų renginiuose. Pirmininkavimo sėkmės 2013 m. galime tikėtis, tik jei žinosime organizacijų koridorius ir darbo metodus.
Bet tai yra įprasta praktika ne tik rengiantis pirmininkavimui. Lietuva tarptautinėse organizacijose privalo balsuoti pagal iš anksto sutartą bendrą ES poziciją. Nedalyvauti ir nebalsuoti — tai nevykdyti pareigos. Kelis kartus dėl to jau sulaukėme nemalonumų.
Pirmininkaudama, Lietuva privalės vadovauti milžiniškam sprendimų priėmimo mechanizmui. Kitaip sakant, Lietuvos diplomatai ir valstybės tarnautojai privalės iki smulkiausių detalių išmanyti ne tik kas svarstoma, bet ir kokios yra kiekvienos valstybės pozicijos, ir kaip galima pasiekti susitarimą. Tik pagal sprendimų priėmimo sklandumą ir rezultatyvumą ir bus vertinama Lietuvos pirmininkavimo sėkmė.
Kodėl gi reikia važiuoti taip toli? Kai kurie kritikai pabrėžia, jog tokios patirties galėtume pasisemti iš kaimyninių šalių, pvz., Lenkijos?
Lietuva dar niekada nebuvo prisiėmusi atsakomybės pirmininkauti daugiau kaip tūkstančiui posėdžių, kuriuose dešimtys šalių turės sutarti dėl dešimčių teisės aktų ir parengti šimtus pozicijų — ir atstovauti visai ES tarptautiniuose renginiuose, kad ir kur jie vyktų. Iš enciklopedijų ar interneto nepasisemsi žinių, kaip rengiami tokie posėdžiai, kas kalbama koridoriuose, ir kaip pasiekti susitarimą. Jokio kito kelio mokytis nėra: tik būti ten, kur vyksta renginiai.
Pirmininkavimo patirties, žinoma, semiamės ir iš Lenkijos — ir Varšuvoje, ir Briuselyje, tačiau būtina jos įgyti ir „tolimesnėse“ organizacijose, kur Lenkija taip pat atlieka pareigas kaip ES Tarybos pirmininkė. Bet kuriuo atveju, valstybės tarnautojams nėra įprastų ar „egzotiškų“ šalių, jei jie vyksta dirbti. Todėl rezultatus reikia matuoti ne pagal tai, į kokią šalį jie komandiruojami, o pagal tai, kokių žinių gali pasisemti.
Ar yra galimybių tokias keliones bent iš dalies finansuoti ES lėšomis, turint omenyje, kad Lietuvos finansinė padėtis yra gana įtempta?
Dalyvauti susitikimuose — tai atstovauti Lietuvos interesams. Niekas kitas negali už tai mokėti, nes tada atstovautume pinigus mokančiųjų interesams.
ES, žinoma, remia pasirengimą pirmininkauti, nes visų interesas yra užtikrinti kuo sklandesnį procesą. Bet pirmininkauti yra kiekvienos ES narės pareiga. Už keliones (lėktuvų bilietus) į tarptautines derybines konferencijas ES moka tik tais atvejais, kai greta jų vyksta ir formalios išvažiuojamosios ES ministrų tarybos. Pavyzdžiui, vykstant Pasaulio prekybos organizacijos derybinėms konferencijoms. Deja, kelionių į daugelio kitų tarptautinių organizacijų renginius išlaidos nekompensuojamos.
Raimundas Karoblis
