Bet aš puikiai suprantu, kad tai nėra taip paprasta.
Keli tūkstančiai pabėgėlių, kuriuos turėsim priglausti pagal bejausmę kvotų sistemą, dar nebus pabaiga. Mums teks priprasti, kad šalia mūsų gyvens kitos kultūros žmonės. Lietuviai labai bijom, kad arabai ar afrikiečiai labai prišiukšlins, kad nesusirinks po savęs. Kad bus gausu vaikų. Kad jie kitos religijos. Kad viena po kitos kils mečetės. Pas juos atvažiuos giminės.
Tai nėra taip paprasta, nes mes visi turim bjaurų įtarimą, kad ne visi į Europą plaukia dėl baimės savo gyvybei ar politinio persekiojimo. Kartas atrodo, kad jiems tiesiog reikia Vokietijos ar Švedijos, nes ten dosnios socialinės sistemos ir nereiks dirbti, bet gyventi gerai. Juk darbo mes patys neturim. Ir skurstančių kiek, kad tik iš lėto brendam iš gėdingos statistikos, kai vis dar daugiau nei 20 tūkstančių Lietuvos vaikų gyvena skurde arba apgailėtinom sąlygom.
O čia dar kiek burnų.
Ir kalbos, kad tarp bėgančių nuo karo ir islamo radikalų, jau yra Islamo valstybės infiltrantų, nėra iš piršto laužtos, nes Islamo valstybė naudojasi ir visomis vakarietiškomis silpnybėmis, ir cinizmu bei dosnumu taip pat.
Bet man atrodo, kad be to mažo berniuko skalaujamo jūros bangų vaizdo, ir toliau mes čia čiaumotumėm sumuštinius ir gūžčiotumėm pečiais, girdėdami sausą statistiką, kad šiąnakt šimtas paskendo Viduržemio jūroj. Rytoj – keli tūkstančiai. Ir kokio galo gi taip rizikuot ir veržtis per jūras į tą Europą? Viskas gi aišku, tik pažiūrėkit, pinigų tai jie turi. Jei turi tūkstančiais kontrabandininkams susimokėt, tai gal ne taip jau blogai jie ir gyvena. Galėtų sau ir gyvent.
Ant pilvo gulintis Aylanas ne tik sustabdė Kanados ministro rinkimų kampaniją, bet, žiūrėk, dar ir Europos pabėgėlių krizei ras kokį sprendimą. Žmogišką.
Taip yra su tom vaikų nuotraukom, vaikų vaizdais. Žiūrėdamas į vaiką, jo akis, jo kūnelį, girdėdamas jo klyksmą ar regėdamas šypseną, matai savo vaiką ar anūką.
Visi naudoja vaikus savai propagandai, sako ciniškasis protas. Putinas glostė vaiko galvelę. Palestiniečiai prie Izraelio pastatytos sienos fotografavo vaikus, rodė vaikų lavonėlius, kurie žuvo nuo Izraelio pabūklų. Žydai išstatydavo saviškius, žuvusius nuo palestiniečių granatų.
Holokausto muziejuose nėra graudesnės ekspozicijos už vaikų salę, kur dažniausiai būna daug dūmais per kaminą išrūkusių vaikų fotografijų, linksmų, liūdnų, bedančių, drabužėlių, mažų batukų, balsu skaitomi jų vardai verčia kaukti iš siaubo. Išėjęs iš tos salės rizikuoji nerasti sau vietos niekada gyvenime.
Bet, pasirodo, ne tik Holokaustui įsisąmoninti vis dar reikia propagandos. Nepaisant visų istorinių pamokų, kurias daugybė tragedijų pateikė žmonijai, ši pabėgėlių krizė atskleidė ne vieną rimtą spragą.
Aylaną bangos į Turkijos paplūdimį atplukdė netyčia. Bet tapo tuo pačiu masinio proto dirgikliu. Lygiai taip pat netyčia, kaip vakariečius iš simpatijos Rusijai pažadino separatistų numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas ir jame žuvę šimtai žmonių. Nyderlandai iš vienų didžiausių Rusijos simpatikų tapo aršiais Putino režimo kritikais.
Be stiprių dirgiklių vakariečio sąmonė negali. Kol negauna suasmenintos sąsajos, tol ne taip skauda.
Žydų niekas negelbėjo masiškai, kai kurie išvis buvo atsiriboję nuo informacijos, net neklausė, kur jie dingsta, taip pernakt, netikėtai, iš kaimyninių namų. Kai kurie tik dabar supranta, kad jie per kaminus išėjo. Po šitiek metų.
Kai kurie lietuviai, jau ką kalbėti apie platesnes mases, lig šiol nežino, kad jų į jų kaimynų namus beldėsi alkani vilko vaikai, sovietų Karaliaučiaus srityje prievartaujamų ir žudomų motinų išsiųsti į Lietuvą nuo bado ir mirties. Kiek jų buvo šunimis užsiundyta, išvaryta ar pakasta?
Sirai, kurdai ir kiti bėga nuo Islamo valstybės fanatikų, kuri jų moteris paverčia sekso vergėmis, juos pjauna ir mėto nuo stogų prieš staugiančią minią, o jų vaikus augina mankurtais.
Ar normalus žmogus gali nebėgti nuo tokio pragaro, po kelių metų pagaliau supratęs, kad pasikliauti Rusija ar Amerika ar Europa, kurios neva sprendžia konfliktą, tolygu savižudybei ar kančiai ligi gyvenimo pabaigos? Ar normalus žmogus gali ryžtis mirtinam žygiui su kūdikiais ant rankų kiaurom valtim, jei viskas namuose gerai?.
Ir visi tais nelaimėliais naudojasi. Kontrabandininkai pasiima viską, ką jie gali atiduoti.
Europiečiai stato užtvaras. Leidžia nuskęsti. Laido replikas. Siunčia ten, iš kur jie atvyko. Klausinėja, ar tu tikrai bėgai nuo siaubo, o gal tu nori tik užsidirbti. Tada dar patikrina kartotekas ir atranda, kad ne, tikrai, šito paskendusio vaikelio tėvas nepildė jokios politinio prieglobsčio prašytojo anketos. Kai kurie išvis nepriima, o vien tik dėl karo Sirijoje, skaičiuojama, paliko namus 2 milijonai žmonių.
Ir mes niekuo negeresni. Skaičiuojame, kiek galime priimti pabėgėlių kvotomis ir paskui tas kvotas einančiais „krepšeliais“. Ir kaip musulmonų ordos atmieš mūsų etninį grynumą.
