Kartą visą vasarą praleidau su rusų šeima, neklausdamas, kaip pragyvenimui užsidirba mano darbdavys, tačiau buvo aišku, kad daugelis dalykų yra paslėpti po stačiokišku žavesio ir kompetencijos šydu. Rusijai pradėjus karinę invaziją Ukrainoje, aš taip pat pastebėjau tam tikrų trūkumų šio fasado išorėje.
Dabartinis mano vadovas pardavinėja prekes ir gyvena už Maskvos esančiame turtuolių mieste. Prieš prasidedant darbui, kiekvieną rytą jo asmeninis vairuotojas mus nuveža į sporto salę prabangiu „Mercedes-Maybach“ markės automobiliu. Įprastai kelionė užtrunka 10 minučių, o jos metu tarpusavyje entuziastingai diskutuojame apie itin sudėtingą treniruočių režimą, kurį tenka patirti. Kai tik automobilis sustoja, jis dažnai bėgte nulekia iki registratūros.
Vasario 24 d. rytą buvo vis dar tamsu, savo darbdavį aš sutikau prie garažo. Mes abu matėme pranešimą apie „specialiosios operacijos“ pradžią Ukrainos teritorijoje. Kremlius pasišaipė iš Amerikos valdžios perspėjimų, kad Rusija pradės karine invaziją savo kaimynės teritorijoje. Dėl šios priežasties tik nedaugelis gyventojų buvo pasiruošę tokiam Rusijos prezidento Vladimiro Putino žingsniui.
Po šios žinios mano viršininkas įlipo į automobilį ir sėdėjo tyloje, savo telefone žiūrėdamas filmuotą medžiagą, kaip tankai kerta Ukrainos sieną. Kai mes atvykome į sporto salę, čia jis sėdėjo dar 10 minučių, norėdamas suprasti, kas vyksta. Aš dar niekada nemačiau jo taip ilgai sėdinčio.
Ši žinia pritrenkė ir mane. Aš nerimavau, kad būsiu išvarytas iš šalies, vėliau jaučiausi blogai dėl to, kad mąstau apie save, bet ne Ukrainą. Tačiau vėliau, kaip ir įprastai, aš tęsiau pamokas pagal sudarytą grafiką, be to, kartu su vaikais bei jų aukle Tatjana valgėme ankstyvą vakarienę – kiaulienos pyragą su auksiniais pabarstukais.
Tatjana yra neaukšta, geraširdė, vidutinio amžiaus moteris. Tąkart ji tarsi su pasididžiavimu pareiškė, kad niekada nepaliko Rusijos. Pasak jos, nėra prasmės iškeliauti svetur, kai mintimis galima keliauti pasitelkus teatrą ir klasikinę muziką. Neretai dėstomų pamokų metu Tatjana įsiterpia, žaviai perteikdama vieną iš Pučinio arijų. Auklė puikiai supranta, kada vaikai jai meluoja, tačiau kartais atrodo, kad ši savybė staiga dingsta, kai ji pradeda žiūrėti rusišką televiziją.
Tą vakarą Tatjana tiesiog reikalavo, kad naujienos būtų rodomos vakarienės metu, ji kaskart bandė sugrįžti prie diskusijos apie situaciją Ukrainoje, tačiau į tai vaikai neatkreipė jokio dėmesio. Po vakarienės Tatjana vaikus vieną po kito nusivedė atskirai pakalbėti.
Tiesa, aš nugirdau dalį jos pokalbio su vaikais. Ji sakė: „Ukrainos valdžia ir nacistas Zelenskis žudo rusų brolius Donbase.“
Likau nustebęs, kaip greitai Tatjana suformavo bendrą požiūrį į tai, kas vyksta Ukrainoje, nors ši žinia tebuvo kelių valandų senumo.
Kaip ir rusiškos televizijos laidų vedėjai, Tatjana stengėsi pateisinti Rusijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainoje ir teigė, kad neva europietiškas fašizmas prasidėjo jau 1930 m. Tada ji pradėjo kalbėti apie artėjantį pasaulinį karą, vyriausiajam vaikui pabrėždama, kokios baisybės gali laukti.
Tatjanai baigus kalbėti, anglų kalba, siekdamas, kad vaikai kalbėtų nevaržomai, jų paklausiau, ką jie mano apie tokias auklės išsakytas mintis. Tačiau vaikai tik gūžtelėjo pečiais, o vienas jų pasakė: „Iš tiesų mes neklausėme, ką ji kalba“. Negaliu atsakyti, ar vaikas, atsakydamas į klausimą, tiesiog stengėsi su manimi išlikti taktiškas, santūrus.
Socialinį tinklą „Instagram“ ignoruoti tapo sudėtingiau. Jauniausias vaikas ir aš pamokų metu tiesiog naršydavome, kaskart perjungdami vaizdo įrašus, susijusius su riedlenčių sportu ar motociklininkų atliekamais triukais.
Vieną pirmosios karo savaitės vakarą mano moksleivio „Instagram“ paskyroje pasirodė vaizdo įrašas, kaip rusų tankas pervažiuoja civilinį automobilį. Vaikas, išvydęs šį vaizdo įrašą, atsiduso, padėjo telefoną į šalį ir tylėdamas pradėjo rašyti kitą savo esė darbo pastraipą. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis pirmas panoro pabaigti pertrauką.
Šeima, su kuria aš gyvenau, buvo ne vieninteliai, susidūrę su sunkumais, siekdami suvokti, kas iš tiesų vyksta. Daugelis žmonių negalėjo suprasti, apie ką jiems prasidėjusio karo metu reikėtų galvoti. Mieste aplink esančiose kavinėse ir baruose kiekvienas pokalbis, rodos, buvo susijęs su Ukraina. Klausimas, kurį aš nuolatos girdėjau, buvo: „Kodėl?“.
Po kelių dienų mano darbdavys sporto salėje atrodė įprastos nuotaikos. Per vieną bokso treniruotės sesiją jis netgi pasakė treneriui, kad mano smūgiai tampa vis stipresni. Juokaudamas jis sakydavo: „Greitai tu būsi pasiruošęs karui Donbase!“. Tuo tarpu treneris sušnibždėjo dėkodamas.
Nesu tikras, iš kur jis atgavo pasitikėjimą savimi, bet galiu pasakyti, kad perteikiama pagrindinė Kremliaus pozicija dėl pradėto karo Ukrainoje persmelkė jo ir aplinkinių mąstymą.
Vėliau „Instagram“ platformoje mes neišvydome vaizdo įrašų, panašių į tą, kuris šokiravo mano mokinį. Tačiau nebuvau tikras, ar taip nutiko dėl taikomos cenzūros Rusijoje, ar dėl socialinio tinklo naudojamų algoritmų. Visgi po kelių savaičių Kremliaus valdžia visiškai uždraudė šalyje naudotis „Instagram“ platforma.
Skirtingai nei visi kiti, kurie tuo metu buvo namuose, aš skaičiau Vakarų žiniasklaidą ir išvydau pranešimus apie numatomas sankcijas Rusijai dėl pradėtos invazijos Ukrainos teritorijoje.
Aišku, aš neklausau svetimų pokalbių, tačiau tapau liudininku to, kad Vakarų sankcijos jau daro įtaką rusams, mat vienas iš vaikų pradėjo reikalauti brolio, kad šis leistų naudoti savo VPN tam, kad galėtų pakeisti telefono buvimo vietą į Amerikos ir tokiu būdu per „ApplePay“ nusipirktų norimų daiktų.
Tačiau atrodo, kad vienintelis bei didžiausias paskelbtų sankcijų nepatogumas šiai šeimai buvo tai, kad jiems teks vykti atostogauti į Dubajų, bet ne Prancūziją.
Tuo metu kitos turtingos šeimos, kurias aš pažįstu, nerimauja, kad jų sūnūs gali būti pašaukti į Rusijos kariuomenę, todėl jie desperatiškai bando savo vaikams rezervuoti vietas Amerikos ir Europos universitetuose. Aš taip pat sulaukiau daugybės prašymų, kad perskaityčiau stojimo paraiškas į norimą mokymosi įstaigą. Štai vienas būsimas studentas netgi manęs paklausė, ar jo šansai patekti į universitetą užsienio valstybėje padidėtų, jeigu paminėtų, kad jo seneliai buvo ukrainiečiai. Tačiau jam atsakiau, kad to nežinau.
Tarpusavio pokalbiai miesto kavinėse nuo nesuvokimo būsenos, kas vyksta, perėjo prie ciniško humoro. Nors įvestos sankcijos paveikė rusų perkamąją galią, tačiau bent jau viduriniai klasei tai nėra visiška katastrofa.
Kitą dieną, valgant sušius kartu su draugais, tarp kurių daugelis jau turi universitetinį išsilavinimą ir yra pasiturintys, šie juokavo, kad nėra reikalo nerimauti dėl rubliais gaunamos algos, nes užsienio valiutos reikia tik kojinėms nusipirkti, o dabar jau yra beveik pavasaris.
Be to, internetinėje erdvėje pradėjo plisti šmaikštūs vaizdai, vadinami „memais“, kuriuose buvo sarkastiškai parodoma, kiek mažai vyrui reikia sukaupti turto tam, kad įtikintų moterį su juo pasimylėti. Viename iš „memų“ buvo parodoma, kaip moteris, sėdėdama automobilyje keleivio pusėje, nusimauna apatinius ir klausia vairuotojo: „O jūs tikrai namuose turite cukraus?“.
Rusijoje žmonės taip pat dažnai kalba apie tai, kad šalyje yra uždaromos parduotuvės. Štai drabužių prekybos tinklas H&M buvo vienas iš tų prekės ženklų, kuris, rodos, užverdamas parduotuves, rusus nuliūdino labiausiai. Kremliaus atskyrimas nuo pasaulinės ekonomikos iš tiesų tapo pagrindiniu akcentu pasakojant šmaikščias istorijas.
Tuo metu, kai technologijų gigantė „Apple“ uždarė savo parduotuves Rusijoje, kai kurie žmonės netgi pradėjo sakyti: „Paskutinis „iPhone“ modelis yra tas, kurį dabar turite su savimi“.
Be to, diskusijos vyksta ir apie tai, kurią šalį reikėtų pasirinkti keičiant VPN, jeigu būtų norima išvengti Vakarų sankcijų, tiesiogiai nutaikytų į Rusijos bankų sistemą. Tačiau įsigaliojusių sankcijų tikrosios priežastys Rusijoje nėra plačiai aptariamos.
Visgi aš bandau neteisti savo draugų dėl jų smalsumo stokos. Rusai nėra vieninteliai žmonės, kurie labiau domisi savo asmeniniu gyvenimu, o ne šalies valdžios reikalais. Tačiau man sunku stebėti, kaip komikai ar žinomos žvaigždės laikosi Kremliaus valdžios grindžiamos karo linijos, nors iš tų žmonių aš išmokau rusų kalbos, kai kurie man yra tarsi draugai.
Vienas iš mano mylimiausių dalykų yra kasmet per rusišką televiziją stebėti filmą, pavadinimu „Yolki“, rodomą Naujųjų metų išvakarėse. Tai romantinė komedija (filmas dar vadinamas „Tikroji meilė“, o siužeto linijos vyksta skirtingose Rusijos laiko zonose), kuri kiekvienais metais turi pratęsimą su „B“ kategorijos žvaigždėmis.
Naujųjų metų išvakarėse aš mėgstu susitikti su draugais ir kartu užkąsti ikrų, taip pat lengvai išgerti žiūrint filmą. Komikas Sergejus Svetlakovas – vienas garsiausių „Yolki“ filmo aktorių. Nors S. Svetlakovas anksčiau gyvenimą Rusijoje prilygino tarsi įstrigimui antros klasės traukinio vagono tualete, dabar, prasidėjus V. Putino vykdomai invazijai Ukrainoje, jis kritikuoja kitas šalies žvaigždes, kurios palieka Maskvą. Tuo metu rusų popmuzikos žvaigždė Polina Gagarina, kuri prisidėjo prie vieno iš „Yolki“ filmo garso takelių sukūrimo, atliko kūrinius kovo mėnesį vykusiame V. Putino pradėto karo mitinge.
Nuomonės formuotojai yra dar blogiau. Nuotaikingos „TikTok“ žvaigždės kaip, pavyzdžiui, Young Gupka, kuris patinka ir mano mokiniams, paskelbtuose vaizdo įrašuose skaito beveik identiškus Kremliaus propagandinius pareiškimus, remiančius rusų okupantus, įsiveržusius į Ukrainos teritoriją. Tai užtruko, tačiau dabar beveik visi laikosi šio karo eigos scenarijaus.
Nuo vasario 24 d., prasidėjus invazijai, tik dviejų pokalbių metu žmonės neabejotinai priešinosi Rusijos prezidento V. Putino pradėtam karui. Pirmasis pokalbis, prabėgus keletui dienų po invazijos, įvyko su taksi vairuotoju. Jis netikėjo, kad bet kuris rusas išdrįstų nutaikyti ginklą į ukrainietį, žinant bendrą abiejų valstybių istoriją.
Tada aš išsakiau savo pastebėjimą, kad rusai naudojo ginklus, kai užėmė Krymą 2014 metais, tačiau taksi vairuotojas tai atmetė, sakydamas, kad tąkart situacija buvo kitokia, taip ir nepaaiškinęs, ką jis turėjo omenyje. Vėliau jis išplūdo „Didįjį vadą“ – Rusijos prezidentą V. Putiną – ir visus jo priimtus neprotingus sprendimus
Kitas pokalbis įvyko su kirpėju, kurį sutikau prasidėjus invazijai. Jis neslėpė pasipiktinimo ir sakė: „Tai baisu. Niekas to karo nenorėjo“.
Kitą kartą, kai jį sutikau, kirpėjas nerimavo, kad karas Ukrainoje padarys įtaką jo asmeniniams finansams, be to, rūpestį kėlė ir papildomos darbo valandos, kurias jis turės dirbti tam, kad sumokėtų paskolą už būstą. Tąkart visą kaltę vyriškis suvertė V. Putinui, kuris, pasak jo, elgiasi kaip „nuobodžiaujantis kūdikis, norintis papildomo dėmesio“.
Trečiojo mūsų pokalbio metu kirpėjas, rodos, susitaikė su esama situacija ir netgi pašmaikštavo, kad, sustojus automobilių iš užsienio importui, jo neišvaizdi „Kia“ atrodo kaip prašmatnus „Mercedes-Benz“. Tampa vis labiau panašu, kad rusų noras juokauti, kaip ir karas Ukrainoje, nesibaigs.
