Juodas diržas – lyg bakalauro diplomas
Šiemet 20-metį skaičiuojančio ir per tą laiką 18 Europos čempionatų čempionų ir prizininkų išugdžiusio Šiaulių karatė klubo „Tori“ prezidentas ir jaunuolių treneris Andrius Macijauskas juokiasi, kad I danas (danas – juodą diržą turinčio meistro laipsnis – aut. past.) – tai lyg studentui apgintas pirmasis aukštojo mokslo bakalauro diplomas.
„Būtent nuo to momento tampi meistru. Kas įdomiausia, kad sistemingai treniruojantis, juodą diržą pasiekti gali visi. Žinau ne vieną pavyzdį, kai žmogus, pradėjęs treniruotis jau sulaukęs 30 metų ar net daugiau, tampa kovos menų meistru“, – sako IV dano meistras.
Treneris sako, kad jei karatė sistemoje I danas prilygsta universiteto bakalaurui, tai II ir III danas prilygsta magistrantūrai, o IV ir V – profesūrai. Svajojantiems apie šiuos pasiekimus, treneris pataria pirmiausia atrasti laiko. „Per vienerius metus I, II ir III dano tikrai nepavyks apsiginti. Kad žmogus būtų patikrintas laiko, tarp I ir II dano daroma dvejų metų pertrauka, tarp II ir III – trys metai, tarp III ir IV – ketveri, o tarp IV ir V – net penkeri metai“, – sako A. Macijauskas. Jo teigimu, aukštesni danai yra ne tik kovos įgūdžių, bet ir asmenybės brandos įvertinimo rodiklis.
Lietuviška NBA svajonė ringe
Apgynus juodą diržą, kita karatė kovotojų svajonė – pasaulio čempionatas Japonijoje. A. Macijauskas atviras – patekti į kas ketverius metus šioje šalyje vykstantį pasaulio čempionatą yra kiekvieno tikro kovotojo svajonė. Kad būtų lengviau suprasti šių varžybų svarbą, galima pateikti visiems suprantamą pavyzdį – karatė kovotojui patekimas į šį turnyrą, tai tas pats, kas išsipildžiusi krepšininko svajonė žaisti NBA lygoje.
„Į Japonijoje vykstantį turnyrą suvažiuoja 132 geriausi pasaulio kovotojai, kurie absoliučioje svorio kategorijoje iš tų 132 sportininkų išsiaiškina, kas yra geriausias. Taigi, karatė gyvos dvi svajonės – įgyti aukščiausią diržą ir sudalyvauti aukščiausio lygio turnyre, kuris vadinamas karatė olimpiada“, – sako A. Macijauskas.
Japonų užsispyrimas ir atkaklumas – tik filmuose
Kalbantis apie Japoniją ir sportininkų svajones ten nuvykti, A. Macijauskas prasitaria, kad pamažu ši šalis praranda savo egzotiką. „Kažkada iš tiesų Japonija mums buvo kaip nepasiekiama svajonė, bet dabar, kada ten tenka nuvažiuoti ir su rinktine, kada ir patys japonai atvažiuoja į Šiaulius, egzotika išblėso“, – juokiasi treneris.
Prisimindamas vieno garsiausio japonų kovotojo Jamamoto vizitą Lietuvoje, A. Macijauskas pasakoja, kad japonas, turintis didžiausią karatė klubą pasaulyje, labai stebėjosi lietuvių darbštumu ir atkaklumu per treniruotes. „Visi galvoja, kad japonai yra patys geriausi kovotojai, tačiau atvažiavęs į Karklę ir čia vedęs kelias treniruotes, Jamamoto buvo labai nustebęs, kad lietuviai daug intensyviau lieja prakaitą negu japonai. Lietuviai, matyt, iš filmų turi susikūrę stereotipą, kad tos šalies kovotojai yra labai užsispyrę, atkaklūs. Bet atvažiavęs į Lietuvą pats japonas nustebo radęs net už jo tautiečius atkaklesnius kovotojus“, – sako Šiaulių karatė klubo „Tori“ prezidentas.
Į karatė – rekomendavus gydytojams
Pasiryžusiems rimtai pasinerti į kovos menus, vertėtų žinoti, kad karatė „universiteto“ kursas netrumpas – daugiau kaip dešimtmetis. Tad visuomet kyla klausimas, kas verčia žmogų ryžtis tokiai ilgai ir nelengvai kelionei. Kalbinti sportininkai sako, kad vieni į treniruotes ateina, nes nori būti sveikesni, stipresni, mokėti apsiginti nuo užpuoliko, kiti pasakoja pradėję treniruotis, nes trūko veiklos, rekomendavo draugai ir panašiai. Karatė kiokušin treneris A. Macijauskas prasitaria – į kovotojų gretas nemažai patenka ir tokių, kuriems tokius užsiėmimus rekomendavo gydytojas.
„Šiomis dienomis netrūksta hiperaktyvių vaikų, taip pat tokių, kuriems netiesios nugaros, turi kitokių sveikatos problemų. Ir būna, kad jie patenka į karatė grupę. Stebėtis, manau, tuo labai nereikėtų, nes tai sportas, kur lavinamas visas kūnas, o stuburas nepatiria didelių apkrovų“, – teigia A. Macijauskas.
IV dano meistras juokiasi, kad bazinė karatė technika gana panaši į jogą, nes treniruočių metu ne tik tvirtinamas kūnas, bet siekiama atrasti ir judesių kovinę prasmę.
Šiauliai – startas į didesnius pasiekimus
Šiauliečiai karatė kovotojai, ypač jaunimo grupėje, vis dažniau pasiekia gražių pergalių aukšto lygio turnyruose. Treneris A. Macijauskas sako, kad taip yra todėl, kad Saulės mieste jau spėjo susiformuoti tam tikros šios sporto tradicijos.
„Šiauliuose jau užauginta ne viena karatė kovotojų karta, tad vyresnieji ugdo jaunesniąją kartą, atsiranda tęstinumas, žinių perdavimas. Galiausiai labai svarbu ir tai, kad jauniems sportininkams atsirado rimtų konkurentų, t. y. už juos stipresnių sportininkų. Tai jauniems kovotojams suteikia galimybę tobulėti, eiti į priekį“, – įsitikinęs treneris.
Vis dėlto kovos menų meistras pastebi, kad Šiauliuose patys geriausi kovotojai nelieka. Juos pavilioja didesni miestai, juose atsiveriančios didesnės galimybės studijuoti, sportuoti.
„Talentingi žmonės stengiasi save realizuoti maksimaliai, – sako A. Macijauskas. – Žinoma, labai gaila, kad jie išvyksta. Kita vertus, treneris, kaip ir kiekvienas tėvas, kuris ugdo savo atžalą, skaudančia širdimi, bet vaiką išleidžia į pasaulį ir džiaugiasi, kai jam sekasi.“
Reikia mylėti ne save mene, o meną savyje
Ilgą treniravimo patirtį sukaupęs A. Macijauskas neslepia, kad trenerio darbas ne iš lengvųjų. Pirmiausia todėl, kad mokytojas turi pats nenustoti tobulėti.
„Manau, kad karatė yra tikrų tikriausias menas. Todėl man labai patinka posakis, kad reikia mylėti ne save mene, bet meną savyje. Tie žmonės, kuriems patinka tai, ką jie daro, kurie nuolatos tobulina save, dalyvauja varžybose, savyje, iš tiesų, kuria meną“, – teigia IV dano meistras.
Paklaustas, ar kiekvienas gali tokį meną kurti, t. y. ar kiekvienas gali būti treneriu, A. Macijauskas sako, kad tikru karatė treneriu nebus tas žmogus, kuris pats niekada nekovojo. „Universitete įgytos žinios, be jokios abejonės, praplečia žmogaus akiratį, tačiau tvirtai tikiu, kad geras treneris yra tas, kuris pats palaiko gerą formą ir kitus ugdo ne tik žiniomis, bet ir pavyzdžiu“, – įsitikinęs Lietuvos Kiokušin karatė federacijos prezidiumo narys.
Kaip „demaskuoti“ karatė kovotoją?
Teko sutikti nemažai žmonių, sakančių, kad karatė išugdo ne tik kūną, bet ir dvasią. Tad A. Macijausko pasiteiravome, ar galima minioje tarp kitų žmonių atpažinti karatė kovotoją? Policininką ar gaisrininką išduoda uniforma, krepšininkus neretai „demaskuoja“ ūgis, o kas išduoda kovos menų meistrą? Treneris susimąsto ir sako, kad turbūt kiekvieną sportininką išduoda jo fizinis pasiruošimas, dėmesys sau ir savo kūnui.
„Šalia to, kad visi profesionalūs sportininkai savo kūne nešiojasi treniruočių „antspaudą“, karatė kovotojus išduoda jų vidinė ramybė, kuri matyti iš pasitikinčios eisenos, užtikrintos laikysenos. Karatistai – itin ramūs žmonės“, – juokiasi treneris.
A. Macijauskas sako manantis, kad sportininką, įvaldžiusį karatė paslaptis, galima atpažinti ir gatvėje. „Ramumas ir užtikrintumas labai padeda vairuojant. Šalia sėdintis gali jausti įtampa, tačiau žmogus, nuolatos praktikuojantis kovos menus, turi išugdytą labai gerą intuiciją. Toks žmogus daugeliu atvejų gali nuspėti ne tik savo priešininko veiksmus, bet ir situaciją gatvėje. Kai žinai, kaip viskas turėtų vykti, gali išvengti nelaimės, todėl nuo tavęs spinduliuoja ramybė“, – sako IV dano meistras.
Nokautuoti, bet nesužaloti
Pokalbiui pakrypus apie smurtą, A. Macijauskas pripažįsta – kiokušin karatė stilius pelnytai vadinamas pilno kontakto stiliumi. Vis dėlto treneris juokiasi ir sako, kad brutalaus kontakto būna daugiau gatvėse nei šiame sporte. Gatvės jaunimas neretai savo priešininką rimtai sutraumuoja: sulaužomi kaulai, nosis ir panašiai. Tuo tarpu šis karatė stilius – viena geriausių gynybos priemonių.
„Kiokušin – tai tokia sporto šaka, kur rankomis nesmūgiuojama į veidą. Sportuodami kovotojai pažįsta žmogaus anatomiją, sužino vietas, kur galima neutralizuoti priešininką, jo visiškai nežalojant“, – sako treneris A. Macijauskas.
