„Jei prarastume savo valstybę, visi dabartiniai politikai atrodytų geri“, – sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas Algirdas JAKUBČIONIS. Istorikas kviečia džiaugsmingai švęsti Vasario 16-ąją ir rečiau prisiminti kančias.
Ar Vasario 16-oji reikšmingesnė už Kovo 11-ąją? O gal abi valstybės nepriklausomybės atkūrimo datos vienodai reikšmingos?
Mano nuomone, Vasario 16-oji reikšmingesnė. Aišku, kiti gali ginčytis. Bet be Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos Vasario 16-oji galėjo būti: valstybingumo neturėjusios Latvija, Estija vis tiek paskelbė nepriklausomybę 1918 metais. O nebuvus Vasario 16-osios atkurti Lietuvos valstybę 1990 metais būtų iš principo neįmanoma. Iš naujo kurti valstybę būtų buvę labai sunku.
Be Vasario 16-osios būtume kaip kokia Baltarusija?
Aš nežinau. XX a. pradžioje subrendo moderni lietuvių tauta. Moderni tauta negali egzistuoti be politinių partijų. Politinių partijų programos negali neatspindėti tautos siekio turėti savo valstybę. Jeigu šnekam, kad XX a. – nacionalizmo amžius, vadinasi, XX a. pradžioje moderni lietuvių tauta subręsta siekti valstybingumo ir tai daro. Kaip būtų reikėję tą valstybingumą nuslopinti, kokiomis priemonėmis tą modernią tautą atvesti prie to, kad ji nenorėtų valstybingumo, aš tikrai nežinau. Natūraliai viskas įvyko.
Dažnai idealizuojame Vasario 16-osios Lietuvą ir juodomis spalvomis piešiame dabartinę. Ar tikrai prieškarinė valstybė plėtojosi sėkmingiau?
Galiu pasakyti, kas man labiau patiko ano meto Lietuvoje. To meto politiniai lyderiai turėjo Lietuvos ateities viziją. Man itin patinka Krikščionių demokratų vyriausybės 1925–26 metų veikla. Matė, kad Lietuva, apsupta pramoniniu požiūriu išsivysčiusių valstybių, niekada negalės konkuruoti pramonės gaminiais. Todėl nusprendė: Lietuva turi išlikti žemės ūkio kraštas. Taškas. Pagrindinė ekonomikos vizija – žemės ūkis. Kai kas gali ironizuoti, bet 1926 metais pasodinami pirmieji cukriniai runkeliai, mat tai modernu. Tais metais nusprendžiama, kad į Angliją eksportuosime bekonus. Tegul tai smulkmenos, bet valdžia mato, ko reikia Lietuvai, kur mūsų niša, ir kryptingai į tai einama. 1926 metais pradeda veikti Kauno radiofonas – tai buvo nauja, moderni technologija. Skiriama dėmesio keliams. Na, tiesa, Žemaičių plentas bus nutiestas tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje, bet anksti suvokiamas tų žingsnių būtinumas valstybei. Todėl po tiek laiko atrodo, kad tada viskas buvo tvarkoma geriau ir kryptingiau. Bet mums į sąmonę įspaustas idealistinis nepriklausomos Lietuvos antspaudas. Vien jau todėl, kad jos netekome. Visą sovietmetį paslapčia idealizavome tą laisvos valstybės praeitį. Tai, kad ją purtė didžiulės vidinės ir tarptautinės problemos, kad gyvenimo lygis buvo žemas, neteko reikšmės. Liko Lietuva – laisvė ir nepriklausomybė. Liko Antanas Smetona – kaip tos laisvės įsikūnijimas.
Jeigu dabar prarastume valstybę, irgi ją idealizuotume?
Be abejo. Ir būtų visi politikai geri. Ir Vytautas Landsbergis visiems būtų labai geras.
Rusijos istorikai Baltijos valstybes vadina limitrofais – imperijos pakraščiais, kurie centrui susilpnėjus sukrunta atkurti savo valstybių, bet Rusijai sustiprėjus vėl grąžinami atgal.
Vadino taip ir anais laikais. Man įstrigo Ivano Maiskio, kuris 1940-aisiais buvo Sovietų Sąjungos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje, prisiminimai. Kai Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, I.Maiskis buvo iškviestas į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. Ir pasiaiškino taip: kai valstietis susirgo, aplinkiniai nusprendė, kad liga mirtina – vienas išsivedė arklį, kitas karvę, trečias kaimynas išsinešė likusius padargus. Bet valstietis pasveiko, nuėjo pas pirmą kaimyną, jį krestelėjo, ir tas atidavė, ką buvo paėmęs. Pas kitą tik užėjo ir viską atidavė. O trečias pats atnešė. Tai va, sakė I.Maiskis, supraskit: kai Rusija buvo susilpnėjusi, visi išsilakstė, o kai sustiprėjo, susirinko atgal, kas jai priklauso. Toks imperinis mąstymas niekur nedingo. Nesvarbu, ar tai buvo Sovietų Sąjunga, ar dabartinė Rusija.
Šiemet švenčiame nepriklausomybės 20-metį. O kaip prieškarinė Lietuva pasitiko šį jubiliejų?
1938 metais išleistas leidinys „Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis“. Tai konkretus indėlis į Lietuvos valstybingumą. Ar dabar bus toks leidinys išleistas, galas žino. Kažin. Ten buvo surašyta, ką Lietuva pasiekė, kur nuėjo, ką iškovojo. Dabar, kiek aš žinau, daugiau dėmesio skirta Sąjūdžio istorijai, bet tie Lietuvos laimėjimai, kurie pasiekti per šituos 20 metų, man rodos, nepakankamai įvertinti. Per mažai tam skiriama dėmesio. Suprantu, kodėl. Kad sulauktų istorikų dėmesio, dar per anksti. O politologai užsiima tiktai ateities fantazijomis. Trūksta apibendrinimo.
Gal tuomet tą leidinį rašė kaip valstybės ataskaitą prieš pabaigą?
1938 metais vargiai kas galvojo, kad bus prarasta valstybė. Pirmas pranašiškas ultimatumas iš Lenkijos buvo gautas tų metų kovą. Iki to turbūt nelabai numanė. Kilo problemų Klaipėdos krašte su naciais. Bet nemanau, kad dar iki Miuncheno pakto, iki 1938 metų rudens, Lietuva mąstė apie savo sudėtingą situaciją. Paskutiniuose ekonominės raidos planuose rašoma, kad mes jau pradėjome eksportuoti savo žemės ūkio produktus į Palestiną, kur tuo metu kūrėsi žydų gyvenvietės. Džiaugiamasi, kad jau užmezgėme ryšius su Kiurasao sala Karibų jūroje. Ir netgi suplanuota, kad Lietuva su savo pieno ir mėsos produktais per ateinančius 10 metų turi išstumti daniškus pieno produktus iš Didžiosios Britanijos rinkos. Ar gali turėti tokį užmojį, jeigu gyveni laikinumo nuotaika? Nemanau. Man atrodo, Lietuva tada su pasitikėjimu žvelgė į ateitį.
Bet 1937 metais išleistame Vinco Mykolaičio-Putino romane „Krizė“ skamba desperatiška frazė: saugokite tėvynę Lietuvą, net jei bus prarastas valstybingumas.
Gal meno žmonės giliau jaučia situaciją. Bet politikai gyvena ne nuojautomis, o realijomis. Koks politikas ims šnekėti, kad valstybė žlugs? Būtų blogi politikai, jeigu pasiduotų tokioms mintims, jei 1938 metais būtų ėmę siųsti pavojaus signalus. Vis tiek reikėjo kurti, valdyti valstybę.
Stebėdami visuomenės nuotaikas, galime atrasti sutapimų: ir tada buvo krizė, nusivylimas, nepasitikėjimas valdžia. Istorija kartojasi, ar ne?
1938-aisiais iš krizės jau buvo išlipta. Nemėgstu žodžio „krizė“. Sunkumai ir sunkmečiai yra įveikiami. Blogiau, kai nesuvokiami prioritetai. Pažiūrėkime į mokslo ir švietimo sistemą. Anais laikais valstybė duodavo stipendijas jaunikaičiams studijuoti užsieniuose – pačiuose geriausiuose universitetuose. Jeigu žmogus gabus, valstybė jį išlaiko, o jis studijuoja ir sugrįžta į Lietuvą. Ar dabar ką nors panašaus Lietuvos valstybė daro? Ne, susiraskit patys, kur norit gaukit pinigų, ieškokitės. Tais laikais švietimo ir mokslo politika geriau buvo apmąstyta. Politinė situacija anuomet visiškai skyrėsi nuo dabartinės.
Dabar valstybė vystosi eklektiškai, neturėdama krypties? Nežinome, kur einame, koks mūsų ekonominis siekis. Šnekėjo: Lietuva – Baltijos tigras. Ir kuo tai pasibaigė?
Dabar kuriami tie mokslo, aukštųjų technologijų slėniai. Turint omeny Lietuvos mokslinį potencialą, kyla klausimų, kiek reikia tų slėnių, kiek jų prikurta, kiek realiai veikia? Ar tai tik ne eilinis susižavėjimas? Prieš kelis dešimtmečius tie slėniai kurti Vakaruose. Ar tokia mokslo organizavimo forma nėra šiek tiek pasenusi? Ar mes nelekiame iš paskos? Tik mėgdžiojame nieko patys nesugalvodami? Mano supratimu, trūksta savo vietos suvokimo, bent jau Europos ekonominiame gyvenime. Trūksta mūsų mokslo krypčių suvokimo pasauliniame kontekste.
Gal dabar mes jau ramūs dėl valstybės saugumo? Jei turime daug laiko, tai pamažu vis tiek eisime į priekį, kad ir nenusibrėžę ryškios krypties.
Taip, kad ir klupdami, bet vis tiek išliksim. NATO uždėjo tą antspaudą. Ar yra tikinčių, kad Lietuva gali prarasti nepriklausomybę? Jei būtų surengta tokia apklausa, manau, absoliuti dauguma lietuvių visiškai neabejotų, kad Lietuva saugi. Net jei ir padiskutuojam, pasibaiminam, tai vis tiek netikim, kad galim prarasti valstybę. Man norėtųsi tikėti, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas į Lietuvos valstybę žiūri kaip į amžiną ir nekintamą vertybę.
„International Living“ žurnalas paskelbė, kad Lietuva – tarp 25 pasaulio valstybių, kur gyventi geriausia. O mes, užuot pasidžiaugę, puolėme svarstyti: gal tame tyrime yra kokia metodinė klaida. Kodėl?
Gal čia charakterio bruožas. Netikime, kad Lietuva geriausia, nemokame džiaugtis. Pažiūrėkime į lietuvių šventes. Kiekvienoje šventėje labai stipri minorinė gaida. Mano požiūriu, jei turime Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją, tai ir džiaukimės tomis dienomis. Negalima kartoti kiekvieną šventę, kaip mus mušė, kaip mes vargom, kaip kentėjom. Nereikia šiurpintis, kad aplink vieni priešai. Jei taip kalame į galvas, tai paskui ir gimsta išvada, kad viskas blogai ir gali ateiti dar didesnis blogis. Nacionalinis charakteris toks: viskas ne taip gerai kaip norėjau. Net jei tikrai gerai, vis tiek mes nepatenkinti.
VL žurnalistė Lina Pečeliūnienė
