Rusnės sala šiandien kvepėjo stinta, žuviene, o į Šaktarpio šventę susirinkę gyventojai ir svečiai linksmai sukosi poromis ir traukė dainas.
„Nei ledu, nei bradu, bet žuvies – su kaupu“ – tai išskirtinės ir bene vienintelės šalyje Šaktarpio šventės, kurią prieš devynerius metus atgaivino Rusnės salos gyventojai, šūkis.
„Kažkada, senais laikais, mūsų krašto žmonės, tuo metu vokiečiai, Šaktarpiu vadindavo tą laiko metą, kai negalėdavo žmogus į kitą pusę papulti nei ledu, nei bradu. Reiškia, nei valtimi, nei ledu – niekaip negalėdavo susisiekti“, – šventės šūkio kilmę LTV „Panoramai“ aiškino Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.Atskirti nuo žemyno šiuo laiku, kai nei žvejoti, nei kur nuvažiuoti galima, salos gyventojai sumanė bent jau pasilinksminti.
Į salą suvažiavę krašto gyventojai smagiai traukė dainas, šoko ir kvietė svečius skanauti keptą, rūkytą žuvį, srėbti žuvienės, o šviežią – neštis namo.
„Kiekvienais metais mes čia atvažiuojame. Visus metus laukiame šios šventės. Atvažiuoti tikrai verta, nes ji – išskirtinė“, – kalbėjo šventės svečias iš Jonavos.
„Šviežia ir tikrai skanu. Be to, palyginus pigu. Viena porcija (maždaug dešimt stintų) kainuoja tris litus arba vieną markę“, – atskleidė Šaktarpio šventės viešnia.
Didžiausio populiarumo sulaukė Skirvytėlės kaimo gyventojos iš vandens ir pieno išvirta stintienė.
„Žuvienę verdame gana dažnai, o stintienė verdama kartą metuose iš pačių pirmų stintų. Kai žvejai pagauna, būtinai išsiverdame stintienės. Galbūt ši sriuba todėl ir yra skanesnė, nes verdama tik kartą per metus“, – spėjo Skirvytėlės kaimo gyventoja Sandra Mažeikienė.
Vietos gyventojų pagamintų skanėstų buvo galima įsigyti tik už simbolines markes, panašias į leistas per pirmąjį pasaulinį karą.
Šventėje nenuobodžiavo ir jaunimas, nuspalvinęs kelias dešimtis inkilų.
Marija GABRIENĖ
