Medicina – ne pirmasis pasirinkimas
Gimė ir užaugo Milda Mažeikių mieste. Besimokydama mėgo sportą, dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, vėliau aktyviai įsitraukė į Žemaitijos skautų veiklą. Baigusi Gabijos gimnaziją išvyko mokytis į Vilnių. Mergina buvo nusprendusi tapti biochemike, bet, deja, nepavyko įstoti į šią specialybę. Įstojo pagal antrą pasirinkimą – į bendrąją mediciną. Tuo ypač džiaugėsi Mildos šviesios atminties mama, visą gyvenimą dirbusi slaugytoja ir ketvirtąją dukrą iš penkių savo dukterų vis kalbinusi rinktis gydytojos specialybę.
Studijos Vilniaus universiteto Medicinos fakultete buvo įrodymas, kad ji – teisingame kelyje. Jau pirmame kurse, klausydama biochemijos paskaitų, Milda suprato, kad tai – ne jos kelias. Baigusi bendrąją mediciną Milda planavo rezidentūrai rinktis reanimatologės specialybę. Bet ir vėl likimas nusprendė kitaip. Neįstojusi į reanimaciją, pasuko į neurologiją.
„Dabar labai džiaugiuosi, nes ši specialybė man labai patinka“, – sako gydytoja neurologė M. Bajorienė. Rezidentūros, kurią atliko Vilniaus Universitetinėje ligoninėje, metu pradėjusi labiau domėtis insulto gydymu, tad jau tada ši sritis užkabino ir nusprendė specializuotis insultų gydymo srityje.
Paskutiniais rezidentūros metais pagal studentų mainų programą „Erasmus“ turėjo galimybę įgyti patirties Anglijoje. „Džiaugiuosi, nes pavyko pamatyti kitokią sveikatos priežiūros sistemą, kuri man labai patiko“, – pranešime spaudai sako gydytoja M. Bajorienė, tuo metu net negalvojusi, kad dar kartą teks grįžti į Angliją ir ten dirbti visą dešimtmetį.
Po metų – į Angliją
Grįžusi iš Anglijos ir baigusi rezidentūrą Milda metus dirbo Vilniuje. Per tą laiką ir šeimą sukūrė. Gyvenimas netrukus vėl pasiūlė iššūkį. Anglijoje dirbantis lietuvis gydytojas neurologas Tadas Žuromskis pakvietė Mildą prisijungti prie insulto komandos Svindono ligoninėje.
Septynerius metus gydytoja neurologė Milda Bajorienė dirbo Svindono miesto antrinio lygio gydymo įstaigos Insultų skyriuje, kuriame gydomi pacientai dėl ūmių insultų, atliekamos trombolizės. Dirbant Svindono ligoninėje M. Bajorienei turėjo galimybę įgyti ir vadovavimo patirties. Keletą metų buvo Insultų centro klinikine vadove.
„Kai skyrė pareigas, sakė, kad dvi valandas per savaitę darbo prisidės, kaip kad dažnai būna, realaus vadovavimo darbo (šalia klinikinio) buvo daugiau nei tikėtasi“, – prisimena gydytoja M. Bajorienė nelengvą patirtį, kuri buvo įvertinta. Įdėtos pastangos neapsiėjo be įvertinimo. Jai vadovaujant insultų skyriaus lygis insultų nacionaliniame audito programos vertinime pakilo iš E (žemiausio) iki B lygio.
Dar trejus metus teko dirbti Čeltnamo ligoninės Insultų skyriuje. Žirgų lenktynėmis garsėjančiame vakarų Anglijos mieste yra didelė antrinio lygio ligoninė. Insultų skyriuje - per 60 lovų, tad gydomi ne tik ūmių būklių ligoniai, bet ir taikoma reabilitacija.
Drauge su septyniais kolegomis dirbusi gydytoja pastebėjo, kad pati insulto gydymo metodika Anglijos ligoninėse nesiskiria nuo Lietuvos. Kaip ir čia, visi stengiais insulto pacientams suteikti geriausią prieinamą gydymą bei priežiūrą, remiantis gydymo gairėmis, tyrimais pagrįsta medicina.
Įprasti padeda kolegos
Po dešimties metų gyvenimo ir darbo Anglijoje Bajorų šeima nusprendė grįžti į Lietuvą. Sprendimas buvo kompleksinis: nejaunėjantys tėvai, noras tris vaikus auginti lietuviškoje aplinkoje lėmė, kad Bajorų šeima po dešimties metų, praleistų Anglijoje, grįžtų į gimtinę.
Teko ieškoti darbo. „Anksčiau apie Šiaulius niekada negalvojau – nei dirbti, nei gyventi. Tekdavo tik pravažiuoti pro šį miestą, važiuojant į Vilnių iš Mažeikių“, – sako gydytoja, prioritetu pasirinkusi ne miestą, bet profesinę veiklą. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje esantis Neurologijos skyrius bei veikiantis insultų klasteris ir lėmė apsisprendimą. Svarbu buvo ir tai, kad Šiauliai – artimiausias miestas nuo gimtųjų Mažeikių, kuriuose ir įsikūrė šeima.
Neurologijos skyriuje tenka gydyti pacientus, sergančius ne vien insultu, kaip buvo Anglijoje, bet ir kitomis neurologinėmis ligomis. „Gal tai jau nėra mano stiprioji pusė, bet turiu labai gerus kolegas, kurie noriai pataria, padeda“, – džiaugiasi didžiulę patirtį insultų gydyme sukaupusi gydytoja. Tad ir dabar, dirbant skyriuje, jai tenka daugiau insultų ištiktų ligonių.
Milda Bajorienė ligoninėje dirbti pasirinko kol kas tik budėjimais dėl keleto priežasčių. Viena iš jų kasdienių kelionių iš Mažeikių iki Šiaulių nepatogumas. Viena iš prioritetinių priežasčių buvo noras turėti geresnį šeimos poilsio bei darbo režimą. Budėjimo metu būna visokių ūmių neurologinių ligonių, tačiau vyraujantys – insulto ištikti pacientai. Budėjimo metu būna daugiau nei įprasta insulto pacientų, bet ne visi jie yra guldomi į Neurologijos skyrių, dažnai nukreipiami gydytis pagal gyvenamą vietą. Net kolegos pastebi, kad tą parą, kai budi gydytoja Milda Bajorienė, būna daugiau insulto ištiktų ligonių. „Gal naujoko karma veikia“, – šypseną keliančiu atsitiktiniu sutapimu gydytoja vadina šią dažnai nutinkančią situaciją.
Insulto ištiktų žmonių prognozė priklauso nuo to, koks insultas ištiko. Labiausiai laimi tie, kurie, vos pajutę insulto simptomus, ieško pagalbos ir per 4 valandas atvyksta į ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyrių.
Ligoninėje vykdomas Insultų klasteris, tad dirba visa insulto komanda. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai įspėja Skubiosios medicinos pagalbos skyrių, tad pacientą pasitinka visa komanda – gydytojas neurologas, slaugytojas, skubiosios medicinos gydytojas. Jie įvertina paciento būklę ir sprendžia, koks gydymas bus taikomas: trombolizė ar trombektomija.
„Dar reikia priprasti prie Lietuvoje veikiančios medicinos sistemos, prie e. sveikatos, kuri taip pat yra iššūkis. Esu labai dėkinga draugiškiems kolegoms, kurie nuoširdžiai palaiko, padeda“, – džiaugiasi gydytoja M. Bajorienė ne tik labai geru, labai šiltai ir draugiškai priėmusiu Neurologijos skyriaus kolektyvu, bet ir darbinga aplinka.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
