Savo įvykiais birželis lietuviams skaudus, tragiškas mėnuo. Jo pabaigoje minimas ir iki šiol sielos gelmes sukrečiantis įvykis – žiaurus Panevėžio medikų nukankinimas. Laikas atskaičiavo jau septynias dešimtis metų nuo tos dienos.
Juozas Žemgulys, Stanislovas Mačiulis, Antanas Gudonis, Zinaida Kanevičienė – tai iki šiol žinomos ir nepamirštos nukankintų medikų pavardės. Jie buvo įdomūs, gabūs, gailestingi, dori, pasišventę žmonės, nė įtarti negalėję, kaip tragiškai pasibaigs jiems skirtasis laikas.
Susirinko prisiminti
Jie nepamiršti. Praėjusią savaitę Panevėžio krašto chirurgai buvo surengę istorinę mokslinę konferenciją, skirtą stalinizmo aukų – Panevėžio medikų – žūties 70-osioms metinėms paminėti. Konferencijos metu pristatyta istorikės Joanos Vigos Čiplytės knyga „Prasmingas medikų gyvenimas“.
Prie paminklo nužudytiems gydytojams pagarbą pareiškė ne tik konferencijos dalyviai, medikai, politikai, bet ir miesto gyventojai. Atėjo ir tie, kuriems lemtis buvo lėmusi gyventi 1941-aisiais ir patiems matyti bei suvokti visą tų laikų baisumą.
Vienas iš tuos laikus menančių panevėžiečių, šaulys Henrikas Mikalajūnas. Prieš 70 metų jis buvo vos 10–11 metų vaikas, bet viską, kas tuomet vyko, puikiai prisimena, papasakoja ir kitiems, to meto savo akimis nemačiusiesiems.
1941 metų birželio 26 dieną sovietų okupantai ligoninėje suėmė tris chirurgus ir medicinos seselę ir tiesiai nuo operacinio stalo atvarė juos į buvusio advokato Moigio namo rūsį. Dabar tame pastate yra įsikūręs Kraštotyros muziejus.
Kitą dieną – birželio 27-ąją – vietiniai gyventojai chirurgus ir seselę rado tame rūsyje žiauriai nukankintus. Tame pačiame rūsyje buvo nužudyti dar trys įvairių miesto įstaigų tarnautojai.
Visam gyvenimui
Miestas tomis vasaros dienomis, lygiai prieš septyniasdešimt metų, tiesiog ūžė, visi aptarinėjo kraują stingdančius įvykius. Vieni kitiems žmonės pasakojo, kad prieš suimant gydytojus ligoninėje baisūs dalykai dėjosi, ligoniai buvo, žiauriai su jais elgiantis, iškeldinami, o į jų vietą guldomi kareiviai. Sakoma, neva komjaunuoliai įtikinėjo enkavedistus, jog operuojantys gydytojai yra buržuaziniai nacionalistai, specialiai žudantys kareivius.
H. Mikalajūnas pasakoja: „Birželio 27 dieną su vyresniuoju broliu ruošėmės į mokyklą ir nugirdome mamos ir kaimynės pokalbį apie kraupius įvykius. Brolis Zigmas ir prikalbino bėgti pažiūrėti, kas ten nutiko. Vos pavyko prasibrauti pro žmones, susibūrusius prie įėjimo į rūsį. Prasibrovę įlindome į vidų ir pamatėme pasibaisėtiną vaizdą – sumaitotus žmonių kūnus. Sprukome atgal, o mus pamatę suaugusieji gerokai išbarė už tai, kad lindome, kur nereikia“, – pasakoja šaulys.
Vaikystėje pamatytas kraupus vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į atmintį. H. Mikalajūnas prisimena, kad prieš karą, apie 1938 metus, jį yra gydęs vienas iš nukankintųjų – gydytojas Stasys Mačiulis. „Prisimenu ir Zinutę Kanevičienę, kuri leido man vaistus... Ji buvo nepaprastai nuoširdi“, – sako panevėžietis.
Jis prisimena, kad gydytojai, kartu su kitais kankintais ir nužudytais panevėžiečiais, daugiau kaip dvidešimčia žmonių, buvo pašarvoti Kristaus Karaliaus katedros kriptoje, ir jam teko ten ilgokai pabūti. Matė, kiek daug žmonių ėjo pareikšti pagarbos, nešė gėles, vainikus.
Nukentėjo ir artimieji
Skaudi lemtis teko ir H. Mikalajūno artimiesiems. Brolis Zigmas pokario metais buvo nužudytas, tėvas Mykolas Mikalajūnas – taip pat anų laikų kankinys.
„Mano tėvas buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, Šaulių sąjungos narys. Jis buvo darbininkas, užsiimdavo staliaus darbais. Labai mėgo skaityti, ypač religinio, patriotinio turinio spaudą. 1940 metų liepos 6-osios vakare bolševikai tėvą areštavo ir išvežė iš namų, nieko neleidę pasiimti. Žmogus dingo kaip ugnyje. Ieškojusi bent palaikų atsiimti motina vos pati neatsidūrė tame rūsyje“, – pasakoja H. Mikalajūnas.
Ne mažiau skaudi ir vyriausio jo brolio Vytauto lemtis. Pasakoja, kad jis tarnavo Mindaugo 4-ame pėstininkų pulke, Pajuostėje grojo pulko orkestre.
„Prasidėjus tragiškiems įvykiams brolis bolševikams tarnauti nepanoro: priesaikos neišdavė, slapstėsi. O prasidėjus antrai okupacijai ryžosi kautis partizanų gretose, Algimanto karinėje apygardoje Žaliosios girioje. Tik vėliau, padedant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, pavyko sužinoti, kad brolis buvo suimtas 1948 metais, tribunolo nuteistas 15 metų lagerio, kalėjo Irkutsko srityje, o 1952 metais ten mirė“, – pasakoja vyriškis.
H. Mikalajūnas sako, kad ir jo artimieji, ir kiti kankinti, žudyti, tremti, kalinti žmonės nebuvo jokie nusikaltėliai, „liaudies priešais“ tuomet vadinti, o eiliniai darbininkai, valstiečiai, savo prakaitu laistę žemę, gimnazistai, inteligentai. Dauguma jų tapo nepagrįstų skundimų ir šmeižto aukomis.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Panevėžio balsas
