„Kaip žinote, į mus kreipėsi Druskininkų meras, kreipėsi Širvintų merė, Kretinga galvoja apie paminklą Justinui Marcinkevičiui. Tai aš nežinau, gal mes tikrai valdyboje svarstysime, ar mums laukti nežinia kada įvyksiančio Vilniaus tarybos posėdžio ir kada į tą posėdį bus įtrauktas tas klausimas ir ar tas klausimas bus išspręstas“, – BNS antradienį po diskusijos dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo sakė B. Augustinienė.
„Aš manau, kad valdyba nuspręs, kad gal suteikti tokią progą ir leisti kitiems miestams pasinaudoti tais jau sukurtais projektais ir, žinoma, čia ir patys skulptoriai turės pasakyti savo nuomonę, nes tai jų darbai“, – pridūrė ji.
Visgi Rašytojų sąjungos pirmininkė teigė, kad tai tėra viena iš idėjų.
„Aš negaliu sakyti, nes mūsų 17 žmonių valdyboje“, – sakė B. Augustinienė.
„Kaip mes galime atsisakyti arba neatsisakyti (paminklo idėjos – BNS)? Mes turime 15 projektų ir faktiškai klausimas, ką su jais daryti“, – kalbėjo ji.
Lietuvos rašytojų sąjunga ir ėmėsi iniciatyvos statyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje.
Konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“, tačiau iniciatyvą aptemdė atsinaujinusi diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Siekį priimti J. Marcinkevičiaus paminklą yra išsakiusios kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.
Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.
B. Augustinienė diskusijoje kalbėjo mananti, kad kritikos sulaukusi idėja poetui pastatyti paminklą yra pretekstas.
„Reikia pripažinti vieną dalyką, kad mes esame traumą patyrusi visuomenė. (...) Pats laikas mums pradėti gyti ir, ko gero, atrasti protingą santykį su tuo laikotarpiu“, – tvirtino ji.
Pasak literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės, J. Marcinkevičius yra svarbus, gilus, talentingas asmuo. Ji pridūrė mananti, kad „jo problemų šaknis ir yra jo talentas.“
„Tik talentingi žmonės tampa prieštaravimų mazgu, branduoliu“, – kalbėjo literatūrologė.
„Šitas prieštaravimo branduolys rodo, kad mes turime reikalą su labai sudėtingu ir giliu reiškiniu. Tokių prieštaravimų nesukelia nei menki menininkai, nei menki veikėjai“, – sakė ji.
Profesorė svarstė, kad galbūt J. Marcinkevičiui įamžinti pakaktų ir suolo su atversta knyga.
„Galbūt mes turime tą didįjį paminklą nukelti į kitą laiką šiek tiek, leisti mūsų aistroms ataušti, bet jokiu būdu jo neatsisakyti“, – teigė ji.
Tuo metu menotyrininkė Laima Kreivytė tvirtino, kad kompromiso dėl poeto įamžinimo surasti nepavyks.
„Demokratinėse šalyse daugeliu atveju nesurasi vieningos nuomonės, to konsensuso“, – sakė L. Kreivytė.
Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė pakartojo, kad J. Marcinkevičiaus paminklo klausimas artimiausiu metu taryboje svarstomas nebus.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
Anot K. Šeraitės, šalies visuomenė atgavusi nepriklausomybę neapsibrėžė savo santykio su komunizmu.
„Mes nesame apsibrėžę ir nesame nusprendę, kokiems asmenims yra verta statyti paminklus, kaip jie turi būti nusipelnę, kuo jie turi būti nusipelnę. Ar jie turi būti krištolo skaidrumo, ar jie gali turėti nuklydimų savo gyvenime?“ – klausė ji ir pridūrė, kad galima būtų kalbėti ir apie kitokias poeto įamžinimo formas, ne tik paminklus.
Diskusijoje taip pat dalyvavo vitražų dailininkė, kultūros ir meno projektų vadovė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, istorikas Valdemaras Klumbys, skulptorius profesorius Gediminas Karalius, architektas Gediminas Sakalis.
Rašytojų sąjungos pirmininkė sakė į diskusiją kvietusi ir pasisakiusiuosius prieš paminklą poetui, tačiau jie renginyje nedalyvavo. B. Augustinienė atsisakė nurodyti kviestųjų pavardes.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Sąjūdžio kartą išugdžiusį poetą ir paminklą jam teks apginti nuo platformininkės Grybauskaitės fanklubo prezidentės ir Neries vamzdžio vaidilutės Sabaliauskaitės. Vilius Kavaliauskas. Mankurtai vėl puola, kaip tada, kai puolė Vytį.
Ir puola pagal Stalino metodičką - poeziją vertina pagal jos atitikimą neo komjaunimo ideologines poniatijoms.
Suprask, jei Stuoka-Gucevičius Katedroje būtų pavaizdavęs kaip slapta mylintį mūrininką Joną, tai būtų buvęs įžvalgus ir tinkamas paminklui.
Arba, jei būtų mažiau talentingas - kaip Landsbergis, kurio kupra ir vėl styro už taburetę virš Poeto galvos pakėlusios pseudoistorinių erotinių romaniukų rašytojos.
Juoko upėmis, verksmo krantais:
Atrajoji, ryji, kramtai,
Aimanuoja, tyli, giries.
"Kaip gyvenime?", - klausiu: "Kaip?"
"Kam, gyvenime?" - klausiu: "Kam?"
Kas dainuoja stiebely menkam,
Kurį tu tarp dantų laikai?
( Justinas Marcinkevičius)
