Lukiškių tardymo izoliatoriuje teismo laukiantis Kauno kriminalinio pasaulio veteranas Henrikas Daktaras davė išskirtinį interviu savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“.
Dar nuo sovietų laikų Kaune veikusios „daktarų“ nusikalstamos grupuotės lyderiu laikomas 52 metų H. Daktaras, pravarde Henytė, jau keturis mėnesius dienas leidžia Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Čia jis laukia savo teismų maratono pradžios.
Henytei pareikšti įtarimai dėl organizuoto nusikalstamo susivienijimo organizavimo, dalyvavimo jame ir kitų sunkių nusikaltimų padarymo. Tarp jų – ir buvusių bendražygių nužudymai.
Bendrauja tik laiškais
Kai 2008 metais prieš pat Kūčias iki šiol nenustatyti užpuolikai automatais apšaudė Daktarų šeimynos dvarą, esantį Užliedžių kaime (Kauno r.), H. Daktaras nutarė slapčia pasitraukti. Jis beveik devynis mėnesius virto medžiojamu žvėrimi. Pernai rugsėjo 4-ąją „daktarų“ įžymybę, smarkiai pakeitusią išvaizdą, specialiojo būrio kovotojų pajėgos sulaikė Bulgarijoje. Pirmieji sulaikytojo žodžiai buvo: „O šūdas!“
Praėjusį spalį prezidentiniu lėktuvu „Spartan“ Henytė buvo parskraidintas į Lietuvą. H. Daktaras ir jo artimieji nuo tada bendrauja tik laiškais arba per advokatus. Buvę aukšti teisėsaugos pareigūnai mano, kad šiais metais prasidėsiantys senų „daktarų“ nusikaltimų teismai Henytei gali būti paskutiniai. Spėjama, kad jam bus skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
Tačiau H. Daktaro gynėjas Kristupas Ašmys „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad netrukus teismą pasieksianti byla jau dabar kelia daug klausimų: ,,H. Daktarui bandoma prikabinti netgi nusikaltimus, padarytus, kai jis atliko bausmę už kitus prasižengimus. Klientas buvo suimtas ir kalinamas nuo 1996 iki 2002 metų, vėliau dvejus metus jam buvo skirtas namų areštas ir įpareigojimas nebendrauti su kai kuriais asmenų.
Todėl kyla klausimų, kaip H. Daktaras, 8 metus kalintis ir turintis tokių apribojimų, gali būti vadinamas lyderiu ar juo labiau organizatoriumi.“
Prokuroras buvo nekalbus
Henytės adovakatą šokiruoja, kad nei jis, nei jo klientas iki šiol negali susipažinti su Generalinės prokuratūros darbuotojų pradėta ikiteisminio tyrimo medžiaga. „Balsas.lt savaitės“ pakalbintas rezonansinėje „daktarų“ byloje kaltinimą palaikantis prokuroras Zdislavas Tuliševskis buvo nekalbus: „ Kol kas nieko komentuoti nenorėčiau. Kalbėti bus galima, kai bus viešai paskelbta, jog medžiaga keliauja į teismą. Labai norėčiau tikėti, kad tai įvyks šiais metais.“
Įkalintam H. Daktarui teisėsaugininkai neleidžia susitikti su artimaisiais, tačiau „Balsas.lt savaitei“ pavyko garsiajam kaliniui pateikti keletą klausimų. Henytė sutiko raštu atsakyti į žurnalisto klausimus. Susirašinėjimas truko apie du mėnesius. Kalėjime H. Daktaras turi mažai daiktų, o visi jo „popieriai“ reguliariai tikrinami.
„Mano raštas sunkus, visos raidės skirtingos, kaip ir mano gyvenimas. Kad išmokščiau gražiai ir taisyklingai rašyti mokykloje man teko rašyti pilnus sąsiuvinius, kiekvieną raidę atskirai, bet deja, taip ir neišmokau“, − tokiomis eilutėmis savo laišką pradėjo H. Daktaras. Spalvingos biografijos kauniečio raštą teko kruopščiai šifruoti.
Jaučiasi išduotas
− Jau keturi mėnesiai esate Lukiškių kalėjime. Bulgarijos spauda teigė, kad žinia, jog būsite sugrąžintas į gimtinę, smarkiai atsiliepė jūsų sveikatai. Kaip jaučiatės dabar? − „Balsas.lt savaitės“ žurnalistas paklausė Henytės.
− Nors dvasia mano stipri, sveikata pradėjo strigti. Neslėpsiu, sveikata sušlubavo, nes mano nervų sistema nėra geležinė. Kraujospūdis pakilęs, vienas širdies vožtuvas praleidžia. Viskas dėl nervų. Man jau 52-eji, o mano tėvas mirė būdamas 50 metų. Kartais susimąstau, kad galbūt mano misija jau baigiasi, gal per daug jau gyvenau.
− Būdamas laisvėje garsėjote prabangiu gyvenimu, puotaudavote restoranuose, mėgaudavotės įtakingų žmonių, turtingų draugų draugija. Ar dabar kas nors iš buvusių bendražygių jus palaiko, ar visi nusisuko?
− Aš visą gyvenimą kovojau už draugus. Jeigu būtų karas, greitai žūčiau, nes esu labai atsidavęs draugams, už jų žūtį iškart pulčiau į mūšį. Jaunystėje visada pasižymėjau karštu būdu. Mano pirmieji teistumai buvo už chuliganizmą, nes kumščiais gyniau silpnesnius už save draugus.
Dabar visi tie supuvėliai verčia ant manęs visokias nesąmones, net kaltina žmogžudystėmis, kurių nesu padaręs. Man priskiriami nusikaltimai, padaryti, kai nebuvau laisvėje, nes sėdėjau kalėjime. Jie šneka, kad buvau suinteresuotas daryti tuos nusikaltimus.
Dabar tokiems tipams kaip Guzas (Vidmantas Gudzinskas, buvęs ilgametis Henytės bičiulis, sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga – red. past.) suteikta puiki galimybė viską nurašyti ant manęs. Tokie tipai kaip jis turi ant ko viską nurašyti, tad pasirinko mane. O kam aš galėčiau viską suversti? Arūnui Valinskui? Nepatikės...
Vienas veikėjas, kuris už mane yra 15 metų jaunesnis, minimas kaip mano bičiulis. Jis yra nugalabijęs bemaž keturis žmones: vieną nušovė, kitą pasmaugė, kitus kitais būdais nužudė. Tačiau jis toliau mėgaujasi laisve ir savo sukauptais turtais.
Niekada nebuvo areštuotas jo turtas. Jis vaikšto laisvėje dėl to, kad pareigūnams pasakė, jog aš esu gaujos vadas. Dėl panašių aplinkybių laisvę atgavo dar apie 20 žmonių. Daugelis taip pasielgia, kai sužino, jog gresia įkalinimas iki gyvos galvos.
Žūtbūtinis mūšis dėl laisvės
− Žinomi teisėsaugos veteranai tvirtina, kad devintojo dešimtmečio pradžioje buvote aktyvus „daktarų“ gaujos lyderis. Kiek vėliau tarpusavio nesutarimai įsiplieskė, kai keli gaujos žmonės paslaptingai dingo arba mirė. Ar šios kalbos pagrįstos?
− Aš su tais žmonėmis bendravau Kaune gyvavusio „Vilijos“ restorano laikais. Maždaug nuo 1993 iki 1996 metų vasario 5 dienos. Tai buvo 2,5 metų laikotarpis. Netrukus buvau sulaikytas, ir mūsų ryšiai nutrūko. Vėliau jie bendravo tarpusavyje. Tais metais, kai kalėjau, jie padarė nemažai įvairių nusikaltimų ir turėjo savus vadus.
− Kaip su jumis elgiasi operatyviniai darbuotojai ir prokurorai? Ar dažnai esate apklausiamas, vežamas į įvykių vietas?
− Teisėsauga ne kartą siūlė prisipažinti. Bet aš jiems atkertu, kad neturiu ką pasakyti. Juk negaliu meluodamas prisipažinti. Manau, kad prasidėjus teismams paaiškės tikroji tiesa. Juk visi 20 žmonių nemeluos, būtent tada ir paaiškės jų skleidžiamos melagystės. Pareigūnai remiasi tik jų žodžiais, prielaidomis, bet konkrečių faktų neturi. Mane jau daug kartų vežė į Policijos departamentą apklausti.
Tačiau niekada nevežė į nusikaltimų vietas, nes ten vyksta tik tie, kurie nusikaltimus padarė. Į mane niekas konkrečiai nerodo ir nesako, kad dalyvavau nusikaltimuose, tačiau kalba, kad buvau suinteresuotas, liepiau tai daryti ir už bet kokį padarytą nusikaltimą jie man mokėdavę 10 proc. atlygį.
Prieš keletą metų panašiai bandė apšmeižti valstybės saugomais liudytojais tapę broliai Žydrūnas ir Saulius Čiapai. Tačiau praėjus kuriam laikui buvau išteisintas. Manau, kad šios bylos baigtis bus analogiška.
Jokių parodymų teisėsaugai neduodu, nes neturiu ką pasakyti. Jau viską pakankamai pasakė kiti, man belieka gintis. Esu pasiryžęs ryžtingai save apginti teisme, nes čia manimi niekas netiki.
Subliūškę mafijos garbės kodeksai
− Ar didelis kontrastas jaučiamas iš mafijos pasaulio patekus į belangę kamerą?
− Lietuvoje nėra mafijos. Tai žurnalistų prasimanymai, tokius žodžius visada norėdavo išgirsti teisėsauga. Tikra mafija sėdi Vyriausybėje – ten, kur jie daro ką panorėję. O čia tik įstatymo pažeidėjai. Gal tie Guzai visada gerai gyveno ir gyvena.
Man nėra svetimas sunkus gyvenimas. Savo knygoje „Išlikt žmogumi“ atvirai rašiau apie varganą vaikystę. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau tarsi vilkas, bėgantis nuo medžiotojų, kaskart tykančių pavojų. Ir dabar sėdžiu šaltame drėgname rūsyje tarp nuteistųjų iki gyvos galvos.
− Ar susitaikėte su tuo, kad gali tekti visą likusį gyvenimą praleisti už grotų?
− Nuo pirmos dienos teisėsaugininkams sakiau, kad prieš Dievą esu švarus. Nesakau, kad esu visiškai be nuodėmių, bet tikrai nesu kaltas dėl tų, dėl kurių šiandien esu kaltinamas. Tačiau, atrodo, mentų tai nedomina.
Sutinku, kad jie iš dalies teisūs: visi nusikaltėliai yra padugnės, nes juos gyvenimas nepataisomai sulaužo. Šiame pasaulyje žmonėmis išlieka vienetai. Čia niekas nesilaiko jokio garbės kodekso.
Griežtai saugoma kamera
− Kaip atrodo jūsų kasdienis gyvenimas Lukiškėse?
− Mane laiko kalėjimo rūsyje, kuriame šalta, drėgna ir žiemą, ir vasarą. Čia sargyba sugriežtinta, kaskart esu atidžiai stebimas. Tačiau prižiūrėtojai elgiasi žmoniškai. Kaskart, kai išeinu iš kameros ir į ją grįžtu, esu kruopščiai apžiūrimas.
Kasdien 13 valandą mane veda pasivaikščioti į nedidelį 3X4 kvadratinių metrų dydžio pasivaikščiojimų kiemelį. Kamera irgi 3,5 X 1,5 kvadratinio metro. Čia įrengta dviejų aukštų geležinė lova, stovi geležinės kėdės, nedidelis pritvirtintas staliukas, nedidelis tualetas ir kriauklė. Taip ir gyvenu.
TIK FAKTAI
H. Daktaras – garsiausias visų laikų Lietuvos nusikaltėlis. Jis teistas penkis kartus.
Pirmąsyk Kauno „daktarų“ vardas visuomenėje plačiai nuskambėjo 1987 metais, kai devyni šios gaujos nariai už masinius plėšimus išgirdo griežtą Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį. H. Daktaras buvo nuteistas kalėti 8 metus. Po mėnesio, praleisto KGB rūsyje, Henytė buvo išsiųstas tęsti bausmės į Sibiro žemėse esančio Novosibirsko griežtojo režimo pataisos darbų koloniją.
Pirmąją „daktarų“ gaujos nusikaltimų bylą sudarė 5 016 lapų apimties medžiaga, surišta į 19 tomų, ir 6 garsajuostės. Byla yra saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, esančiame Vilniuje.
Buvęs kriminalistas Alvydas Sadeckas teigė, kad praeityje Kaune „daktarai“ demonstruodavo savo galybę prie restoranų, gatvėse užsilipę ant svetimų mašinų ir jas daužydami. Anot jo, apie H. Daktarą dar 1987 metais net Maskvoje žinojo.
