Ar Lietuva tikrai homofobiška, kaip tvirtina kai kurie politikai, sakantys, jog neseniai vykusiame gėjų ir lesbiečių festivalyje Stokholme buvo jausti laisvės ir pakantumo dvasia, o Lietuvoje tvyro neapykanta? Ar mūsų šalyje diskriminuojamos moterys? Apie tai savaitraštis „Veidas“ kalbėjosi su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi teisininku Henriku Mickevičiumi.
Veidas: Šią vasarą Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas, remdamasis Lietuvos ratifikuota JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW), kritikavo Lietuvą dėl nepakankamo moters teisių gynimo. Kaip manote, ar tikrai moterys Lietuvoje diskriminuojamos?
H.M.: Prisipažinsiu, nesu susipažinęs su to komiteto išvadomis. Bet dėl moterų teisių Lietuvoje tikrai yra problemų. Prekybos žmonėmis aukos dažniausiai yra moterys, šiek tiek rečiau - vaikai. Buvo nemažai rašoma apie tai, kad prekybos žmonėmis atžvilgiu Lietuva yra ir „gavėja", ir „pardavėja". Moterys labiau kenčia dėl skurdo. Darbo rinkoje moterys gauna mažesnį nei vyrai atlyginimą už panašų darbą. Kaip periferinei valstybei, Lietuvai būdingi tam tikri stereotipai: kad moters vieta - virtuvėje, kad neva esama moteriškų, nevyriškų profesijų. Lietuva moters teisių apsaugos atžvilgiu, manyčiau, yra probleminė šalis.
Veidas: JT komiteto nariai kritikavo Lietuvos parlamentarų ketinimus uždrausti abortus, taip pat tikėtina, kad jų išvados bus nepalankios seimo šįmet priimtai Šeimos koncepcijai. iš kur toks JT ekspertų nusistatymas ir ar verta Lietuvos parlamentarams reaguoti į šią kritiką?
H.M.: Žodis „nusistatymas" turi neigiamą atspalvį. Nesakyčiau, kad tai JT ekspertų nusistatymas: tai tiesiog išreikšta pozicija, paremta tarptautiniais bei europiniais standartais. Pagal šiuos standartus - bent jau esant dabartinei žmogaus teisių sampratos raidos stadijai,- negimusi gyvybė nėra žmogus, todėl ji neginama tuo pačiu lygiu kaip žmogus. Trumpai tariant, ji neturi žmogaus teisių. Tai nereiškia, kad nereikia rūpintis nėščios moters sveikata, sudaryti jai sąlygų išnešioti ir pagimdyti kūdikį.Tačiau,kalbant principiniu lygiu, vaisius nėra žmogus ir neturi žmogaus teisių. JT ekspertai, kiek žinau, kartoja šią poziciją, kuri prieštarauja už abortų draudimą balsavusios Lietuvos parlamentarų daugumos nuostatai. Abortus draudžiančio įstatymo projektas nesunkiai kritikuotinas ir žmogaus teisių apsaugos, ir grynai politiniu požiūriu. Pritariu JT žmogaus teisių ekspertams, kritikuojantiems šią Lietuvos politikų poziciją.
Veidas: Ar tikėtina, kad artimiausiu metu padėtis Europoje pasikeis ir negimusios gyvybės teisės bus prilygintos žmogaus teisėms?
H.M.: Neatrodo, kad artimiausiu laiku ji keistųsi, o kas bus po penkiasdešimties metų,sunku pasakyti. Reikia pripažinti, kad Europa pastaruoju metu šiek tiek socialiai konservatyvėja, ir šiam procesui didelę įtaką daro Rytų Europa. Tačiau liberalioji socialinių santykių reguliavimo tradicija Europoje vyrauja ir artimiausioje ateityje ji išliks.
Veidas: Kaip vertinate seimo pradėtą "kryžiaus žygį" dėl vadinamųjų tradicinių vertybių, kuriomis moterys ir vyrai skatinami rinktis valstybės proteguojamą "teisingo" šeimyninio gyvenimo būdą?
H.M.: Per trumpą laiką mus užgriuvo reikalavimų lavina: suteikti teises moterims, gerbti homoseksualus. Mūsų provincialiam mąstymui, tam tikrų sluoksnių tamsumui tai buvo didelis šokas, ir kažkokio atoveiksmio reikėjo laukti. Bet tai,kas nutiko per pastaruosius metus, buvo netikėta: mus užgriuvo socialiai konservatyvių - neigiama konservatyvumo prasme - įstatymų bei kitokių atoveiksmio dalykų lavina. Vienas tų atoveiksmio pavidalų yra vadinamoji Šeimos koncepcija. Manau, dauguma politikų, balsavusių už šią koncepciją, buvo valdomi emocijų bei noro įtikti rinkėjams; kažin ar jie nuoširdžiai tikėjo savo koncepcijos teisingumu ir deklaruojamų vertybių pirmumu. Sakyčiau, pirminė vertybė yra žmogaus laisvė, toliau - vaiko teisės, ir tik po to galima žiūrėti kitų dalykų. Dabar Švietimo ministerija parengė lytinio švietimo programą,kuri yra ne kas kita, kaip konservatyvių katalikiškų dogmų rinkinys. Į panašius dalykus ir į minėtą Šeimos koncepciją žiūriu labai neigiamai. Tie dalykai, manau, neišgyvens, nes jie kertasi su nusistovėjusiomis vakarietiškomis Europos vertybėmis.
Netikiu, kad socialinis konservatyvumas būtų giliai įsišaknijęs tautoje.Manau,politikai klysta,mėgindami pataikauti rinkėjams. Tačiau Lietuvoje nepastebimai labai didelę įtaką įgijo Katalikų bažnyčia. Matyt, politikai, jos prisibijodami - ypač prieš rinkimus, - bando atspėti,ko nori katalikų hierarchai.
Veidas: Prieš savaitę Stokholme pasibaigusiame Europos gėjų ir lesbiečių festivalyje "Europride" dalyvavę Lietuvos atstovai tvirtina, kad pagal tolerancijos seksualinėms mažumoms lygį Lietuva atsidūrusi Europos dugne. Ar sutinkate?
H.M.: Sunku patvirtinti ar paneigti, ar tikrai čia yra dugnas. Akivaizdu, kad minėtos lytinės orientacijos žmonės Lietuvoje vis dar bijo viešai rodytis. Kaip ir sovietmečiu, jie gyvena pogrindyje, nes viešas priklausymo seksualinėms mažumoms pripažinimas gali sukelti rūpesčių tų žmonių saugumui ir sveikatai. Tai gerai parodo, kokia padėtis Lietuvoje. Šiuo požiūriu esame atsilikusi valstybė: Europos provincija.
Veidas: Nusistatymas prieš seksualines mažumas vadinamas homofobija. Ar mūsų visuomenė tikrai homofobiška? O gal valdžia homofobiška?
H.M.: Tų žmonių ilgą laiką tarp mūsų tarsi nebuvotų egzistavimas buvo slepiamas. Šiuo atžvilgiu iš dalies suveikia nežinojimas. Kai žmogus ko nors nežino, jis pradeda bijoti, kurti baubus. Tai, manau, yra pagrindinė priežastis, dėl ko tos problemos esama visuomenėje ir tarp politikų, kurie taip pat yra visuomenės dalis ir anaiptol ne geriausia.
Veidas: Daug kas Rusijos kritikus vadina "rusofobais". Ar nėra taip, kad homofobijos kaip ir rusofobijos etikečių klijavimas tėra nepagarba kitai nuomonei apie tai, kas neteisinga arba nenormalu?
H.M.: Jūs teisus - galbūt homofobijos sąvoka Lietuvoje vartojama šiek tiek per laisvai. Tačiau homofobų - žmonių, kurie bijo kitų žmonių vien dėl to, kad jie yra kitos lytinės orientacijos - mūsų visuomenėje išties yra daug. Nors visos visuomenės homofobiška nevadinčiau.
Veidas: Kodėl žmogaus teisių požiūriu mums turi rūpėti gėjų ir lesbiečių saviraiška? Ar nėra svarbesnių gintinų teisių bei laisvių? ir kas apskritai trukdo homoseksualams daryti tai, ko jie geidžia?
H.M.: Esame tolerantiški tol, kol nesusiduriame su kažkuo, ko nežinome, nematome ar nenorime matyti. Kai tapome laisva šalimi, paaiškėjo, jog tarp mūsų esama homoseksualių žmonių. Jie nori, kad būtų gerbiamas jų žmogiškasis orumas. Nemanau, kad tas noras yra kaip nors perdėtas. Bet esama ir pragmatinių sumetimų: gindami bei suteikdami teises vadinamosioms kraštinėms, pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, sukuriame sąlygas, kurioms esant mums visiems bus laisviau kvėpuoti.
Veidas: Prikišama gėjų diskriminacija darbovietėse. Tačiau darbovietėse žmonės neretai diskriminuojami už principingumą, nesitaikstymą su viršininkų nesąžiningumu ir kvailumu. Ar tai nėra svarbesnė diskriminacija nei gėjų klausimas?
H.M.: Bet kuris nepagrįstas žmogaus persekiojimas dėl jo savybių - ūgio, svorio, lytinės orientacijos, kitų dalykų - yra tikrai bloga praktika. Žinoma, esama dalykų, kurie žeidžia labiau arba yra pavojingesni.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius
