Antrus metus vagonėlyje prie greitkelio žiemosiantys šiauliečiai Zita ir Alvydas likimo nekeikia. Žmonės džiaugiasi tuo, ką turi: žydinčiais jurginais, lauko dušu ir šilta krosnimi.
Pora gyvenimui pasirinko nenaują vagonėlį, nes iš neįgalumo pašalpos nei buto, nei sodybos negali išlaikyti.
Paprasta idilė
Šviežiai smėliu papiltas keliukas vedė prie neįprastų, bet gana jaukiai atrodančių namų: virš vagonėlio stogo kyšantys nedideli kaminukai, pora antenų, tvirtos durys, užuolaidomis uždengti langai ir ruošiama vieta gėlynui.
Prie būdos pririštas sargis nelojo, tik smalsiai sužiuro į svečius. Šeimininkas šalia namų įsitaisęs kėdėje žvelgė į greitkeliu pro šalį skriejančias mašinas.
„Patinka stebėti automobilius“,– vėliau pokalbio metu išsitars jis. Gyvenimas prie judraus kelio vyro nevargina. Jam kaip tik smagu jausti pasaulio ritmą, o ne žiūrėti į tolį.
Gyvenimas vagonėlyje („Šiaulių naujienos“/Giedriaus Baranausko nuotr. )
Šeimininkai nenustebo, kad domimės jų buitimi. Draugiškai sutiko ir oriai aprodė savo namus.
„Vagonėlį pirkome iš žmogaus už 13 tūkstančių litų, nenaują“,– pasakojo.
Savo būstą jie apšiltinę iš vidaus tokiomis medžiagomis, kokių turėjo – stiklo vata ir drožlių plokštėmis.
Užėjus į vidų sienos skleidė medžio kvapą – jokio pelėsio ar rasojančių langų.
Būstas priminė nedidelį dviejų kambarių butą: miegamasis ir gyvenamasis kambariai kartu su nedidele virtuve.
„Kadangi dušą įsirengėme lauke, iš prausyklos padarėme sandėliuką, o iš vaikų kambario – katilinę“,– atvėrusi duris rodė šeimininkė.
Bene labiausiai Zita džiaugėsi apie 900 litų kainavusiu židiniu krosnele– ekonomiškas ir labai gerai prišildąs vagonėlį.
„Žiemą viduje būname trumpomis rankovėmis“,– atviravo ji. Įmetus glėbelį malkų į krosnelę, pro išvedžiotus ortakius būste cirkuliuojąs šiltas oras.
Moters nuomone, privalumas, kad vagonėlis buvo su būtiniausiais baldais – lova, minkštu kampu, virtuvės spintelėmis ir sienine spinta daiktams susidėti, todėl reikalingi rakandai šeimininkei visada po ranka.
„Tik minkštas kampas mums netiko, vietoj jo pastatėme sofą“,– sakė Zita. Dar atsivežė naują dujinę, nes senoji neveikė, savo šaldytuvą.
Gyventi – gana nebrangu
„Ši žiema mums bus jau antra, kai gyvename vagonėlyje“,– sakė šeimininkai.
„Vandens atsinešame pasisėmę iš šulinio – taip jau mes įpratę, vanduo nekainuoja“,– šypsojosi abu.
Paklausti, kiek pinigų išleidžia būstui išlaikyti, neslėpė žiemai užtenką tūkstančio litų. Perką tik malkų – apie 5 kubus ir du balionus gamtinių dujų. Tai – visos išlaidos būstui.
„Jei turėtume nuosavo miško, nereiktų taip brangiai mokėti už kurą“,– atsidūsta vyras. Bet turėdamas gerą pjūklą, pats malkas susipjausto ir susikapoja – išeina pigiau.
Šiuo metu darže pačių užaugintos gėrybės jau nuimtos, lauke liko tik žydinčios saulėgrąžos ir jurginai.
„Į šią laistymui skirto vandens statinę prileidau karosiukų. Žuvytės stebuklingai pagerina vandenį, – atradimu dalijosi šeimininkas – juo palaistytos daržovės ar gėlės taip auga ir žydi, kad, rodosi, kraustosi iš proto“.
Pora pasakojo, kiek leidžia jėgos, nuolat tobulinantys vagonėlį ir jo aplinką.
Gyvenimas vagonėlyje („Šiaulių naujienos“/Giedriaus Baranausko nuotr. )
Liga ir nedarbas privertė taupyti
Žodis po žodžio pora papasakojo savo istoriją. Anksčiau gyvenę senoje sodyboje Beržynės kaime, bet ilgainiui ši visai suknežusi, o pastatų, kurių buvo ne vienas, remontuoti nebuvę už ką.
Vaikai užaugo: duktė gyvena atskirai, sūnus – Anglijoje.
Tragiškai žuvus antram sūnui, likę vieni tėvai nebenorėjo pasilikti sodyboje.
„Jis turėjo auksines rankas ir daug ką pats buvo sumeistravęs. Viskas sodyboje priminė žuvusį sūnų, nenorėdami sau aitrinti širdies sodybą pardavėme“,– pasakojo Zita.
Vyras jau aštuoneri metai yra neįgalus. „Nebėra jėgų dirbti“,– liūdnai šypteli.
Žmona – treji metai bedarbė. „Septyniolika metų dirbau “Šiaulių duonoje“, pusantrų metų – “Šiaulių grūduose“.
Atėjus sunkesniems laikams darbdavys pradėjo nemokėti atlyginimo. Tris mėnesius dirbau negaudama algos, bet paskui nebeturėjau už ką važinėti į darbą„,– prisiminė moteris.
„Dabar nebesiskaito su žmonėmis, nepatinka – eikit lauk“,– atsidūsta moteris.
Neišgalėdami išlaikyti buto Šiauliuose, atsisakė ir jo.
„Esu labai dėkingas seseriai, leidusiai ant savo žemės pasistatyti vagonėlį. Jeigu ne ji, nežinau, ką būtumėm darę“,– neslėpė vyras.
Dabar iš vyro invalidumo ir žmonos nedarbo pašalpos vagonėlyje gyvenanti šeima likimu nesiskundžia – šiaip taip suduria galą su galu.
„Kaip mokam, taip sukamės“,– šypsojosi sutuoktiniai.
Irena BUDRIENĖ
