Norėjo prisiteisti
Žymiausiu šalies veltėdžiu vadinamas Panevėžio rajono gyventojas Zenonas Zebkinas nušalinto prezidento Rolando Pakso advokatu prisistatantį teisininką Stanislovą Tomą apkaltino tuo, jog jam sumokėjo 3 tūkst. litų, kad pateiktų ieškinį prieš Lietuvą Žmogaus Teisių Teismui. Tačiau advokato pateiktą peticiją – ji neužėmė ir puslapio – Strasbūras atmetė.
S. Tomo pavardė ne pačias maloniausias asociacijas kelia ir Panevėžio pataisos namų administracijai. Kai 2013 metų vasarą šis teisininkas su nevyriausybine organizacija „Justitia est fundamentum“ apsilankė Pataisos namuose, nuteistosios įstaigos administraciją užvertė prašymais ir skundais.
Mat svečiai jas paragino teismuose reikalauti kompensacijos dėl esą pažeidžiamų teisių. Minėtos organizacijos atstovai kalinėms išaiškino, kaip jos gali prisiteisti pinigų iš Lietuvos valstybės, ir pasiūlė sandorį – pergalės atveju jos advokatui sumoka 50 proc. priteistos sumos.
Kodėl nepamėginus laimės, juolab kad laisvo laiko marios? Ir moterys sėdo kurpti prašymų Panevėžio pataisos namų administracijai pagal svečių joms paliktą klausimyną, kuriame 16 klausimų: kokiose patalpose jos gyveno, kokie buvo jų numeriai, koks patalpų dydis, kaip dažnai buvo įjungiamas karštas vanduo, kiek kartų ir po kiek minučių jos galėjo naudotis dušais, koks tualeto plotas, kaip dažnai buvo išduodamas tualetinis popierius, kiek ritinių popieriaus jos gaudavo, kiek ritinyje yra lapų, koks bendras jų ilgis. Yra ir klausimų apie pastato konstrukcijose galbūt esamą asbestą, įstaigoje naudojamus ryšio blokatorius, jų modelius ir pagaminimo metus.
Minėtos organizacijos atstovai moterims paaiškino, kad ši pažyma bus teikiama Žmogaus Teisių Teismui. Organizacija esą yra sudariusi sutartį su advokatu, dr. S. Tomu, besispecializuojančiu Europos teisės srityje. „Gavę „Justitia est fundamentum“, kuri prisistatė kaip žmogaus teisių gynėja, prašymą neprieštaravome, kad jos atstovai susitiktų su bausmę atliekančiomis moterimis. Tačiau jiems bendraujant su nuteistosiomis susidarė įspūdis, kad atvyko ne žmogaus teisių gynėjai, o verslininkai“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė.
Jos žiniomis, S. Tomo advokato licencija buvo išduota Moldovoje, o biuras registruotas Maskvoje. Pataisos namų administracija tada dar nenumanė, koks milžiniškas ir beprasmiškas darbas jos laukia išvykus svečiams. Nuteistosios tiesiog smaginosi kurpdamos prašymus ir skundus, o Pataisos namų darbuotojai, metę kitus darbus, sėdo prie rašomųjų stalų ir rašė joms atsakymus.
Nors nuteistosioms nepavykus tokiu būdu praturtėti ir skundų lavina sumažėjo, skyrių viršininkams ir sekretoriato darbuotojams, prisiminus jiems kalinių surengtą darbymetį, iki šiol šiaušiasi plaukai.
Sudomino ir bidė
Po „Justitia est fundamentum“ vizito buvo gauti 28 moterų prašymai, skundai. Kiekviename – nuo kelių iki keliolikos klausimų. Gavus atsakymus joms kildavo papildomų klausimų, ir ratas vėl pajudėdavo iš naujo.
Viena nuteistoji įstaigos administracijai sugebėjo užduoti net 54 klausimus. Paskutinis jos reikalavimas buvo pateikti pažymą, kiek kartų ji kreipėsi su klausimais. Ir ją gavo. Į kiekvieną prašymą, paklausimą ar skundą įstaiga privalo atsakyti per 20 darbo dienų.
„Kai kurios moterys puikiai suprato, kad iš mums pateiktų paklausimų ir skundų neturės jokios naudos. Manau, kad jos tiesiog piktnaudžiavo savo teisėmis vien tam, kad savotiškai iš mūsų pasityčiotų“, – kalbėjo pavaduotoja.
Pavyzdžiui, viena nuteistoji sumanė pasigražinti – apsikirpti. Tačiau ji nebuvo aptarnauta tą pačią dieną, todėl pareikalavo administracijos paaiškinti, kodėl kirpėja negalėjo jai apkirpti nors kirpčiukų, padažyti kelių sruogelių.
Kalinė taip pat reikalavo suteikti informaciją apie kirpyklos darbo laiką ir aptarnavimo tvarką, nors visa tai galima perskaityti ant įstaigos sienų kabančiuose skelbimuose.
Kita nuteistoji pageidavo nurodyti tiekiamo karšto vandens tikslią temperatūrą, bidė skaičių, naudojimosi jomis grafikus. Dar kita norėjo sužinoti, koks remontas atliktas gyvenamosiose patalpose nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. rugsėjo, kokios medžiagos naudotos, reikalavo pateikti aktų numerius.
Vienai nuteistajai rūpėjo gauti pažymą, kada ji kreipėsi į odontologę ir kokia diagnozė buvo nustatyta. Įstaigos administracija sulaukė klausimų ir apie tai, ar telefono būdele naudojasi nepilnametės.
„Kvietėmės specialistus drėgmei, apšvietimui matuoti, skaičiavome patiekalų kalorijas, matavome tualetinio popieriaus ritinių ilgius, skaičiavome tualetų plotus. Kartais netilpo galvoje, kaip galima prigalvoti tiek daug pačių keisčiausių klausimų“, – teigė pavaduotoja.
Beje, ne visos valstybinės institucijos taip skrupulingai atsakė nuteistosioms. Viena gydymo įstaiga, gavusi pakartotinį kalinės klausimą, į kurį jau buvo atsakyta, jai apie tai priminė ir pareiškė, kad baigia bet kokį susirašinėjimą.
Teisme bylinėjosi dėl dingusių batų
Juristo neturintiems Panevėžio pataisos namams teko samdytis advokatų. Šiuo metu teisme yra nagrinėjamos dviejų moterų bylos, viena – dėl dingusių batų ir kepurės – baigėsi taikiai, nes daiktai atsirado. Nuteistoji buvo apkaltinusi Pataisos namų darbuotojus, kad šie pradangino jos žieminius odinius batus ir vardinę „Dolce & Gabbana“ kepurę. Nuteistųjų daiktai yra laikomi sandėlyje. Atėjus rudeniui moteris ten jų nerado.
Ji pareikalavo kelių šimtų litų kompensacijos už dingusius batus bei atitinkamos sumos už vertingą galvos apdangalą. Kadangi administracija netenkino nuteistosios prašymo, ji kreipėsi į teismą. Atsiradus daiktams, kurie per klaidą buvo saugomi kitos nuteistosios krepšyje, paaiškėjo, kad batai menkaverčiai, o kepurė nėra vardinė.
Antrą šimtą metų skaičiuojančiuose Pataisos namuose nėra sporto salės. Nuteistosioms buvo skirta nedidelė patalpa, kur jos galėjo mankštintis. Tačiau jos pasiskundė, kad vadinamoji salė neatitinka higienos normų, tad ją teko uždaryti.
„Žinoma, kad salė neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, bet gal geriau tokia nei jokios?“– svarstė R. Stankuvienė. Pataisos namų darbuotojai stebisi, kad būdamos nelaisvėje moterys labai aktyviai tvarko visokius savo reikalus, rašo skundus, bylinėjasi, tačiau išėjusios į laisvę nebetęsia net pradėtų procesų, nors gali naudotis valstybės garantuojama nemokama teisine pagalba.
„Matyt, laisvėje turi įdomesnių užsiėmimų“, – spėja pavaduotoja.
Gundė solidžiomis sumomis
Sprendžiant iš to, kaip aktyviai prašymus ir skundus rašė Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančios moterys, galima numanyti, kad organizacijos „Justitia est fundamentum“ atstovai joms įpūtė daug vilties praturtėti.
„Europos teisė draudžia laikyti kiaulę sąlygomis, kai jos asmeninis plotas yra mažesnis už 3,7 kv. m, o nuteistajam asmeninis vidutinis plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m“, – primenama moterims dovanotuose lankstinukuose.
Žmogaus teisių gynėjai moterims aiškino, kad jų tikslas yra siekti, jog valstybė mokėtų žmonėms už tai, kad kalina juos nežmoniškomis sąlygomis. Anot jų, jeigu į teismus kreipsis tik vienas Jonas Petraitis, niekas nesikeis, jeigu kompensacijos pareikalaus 1000 žmonių, turinčių teisę prisiteisti milijonus litų, valstybė supras, kad jai pigiau paleisti nuteistuosius lygtinai.
Moterys buvo informuotos ir apie įkainius, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė už gyvenimą izoliatoriuje ar pataisos namuose prastomis sąlygomis.
Esą taip praleidus du mėnesius galima tikėtis 7 tūkst. litų kompensacijos, už pirmuosius metus – 20 tūkst. 700 Lt, už kiekvienus metus po pirmųjų metų – po 12 tūkst. litų. Už metus, kai nebuvo ilgalaikių pasimatymų, nuteistosios galėjo tikėtis 10 tūkst. litų.
Kalinėms buvo priminta, kad Žmogaus Teisių Teismas priteisia 10 tūkst. 350 Lt už 7 paras policijos komisariato kameroje, jeigu ten nėra lango ir reikia belstis, kad leistų nueiti į tualetą arba prie kriauklės.
Nuteistosios sužinojo, kad kreiptis į Žmogaus Teisių Teismą galima tik neradus teisybės Lietuvoje, kitaip sakant, pirmiausia reikia apeiti visas savo šalies institucijas ir teismus. Tačiau tai neatšaldė jų noro skųstis. Inga Smalskienė
