Dominuoja agresyvus vyriškumas
Kiekvienas žmogus turi ir aukos, ir agresoriaus savybių, bet normaliomis aplinkybėmis iki galo nesusitapatinama nė su vienu iš šių vaidmenų, išlaikoma tam tikra sveika pusiausvyra. Anot vaikų ir paauglių psichiatrijos centro vedėjos Silvos Krištaponienės, šeimyniniai konfliktai yra neatskiriama vedybinio gyvenimo dalis, tad apsižodžiuojama kiekvienoje šeimoje, juk ne veltui sakoma – nėra namų be dūmų. Normalus konfliktas atrodo taip: dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiems priimtiną sprendimą ir dėl to jaučiasi gerai. Psichologinio smurto atveju vienas dalyvis po konflikto jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas, o kitas – teisus, pamokęs kitą, piktas, stiprus ir galingas. Tai nėra lygiaverčiai dviejų žmonių santykiai, todėl kai tai tampa sistemingu žeminimu, bandymu psichologiškai paveikti, galima susimąstyti apie psichologinį smurtą. Bėda ta, kad ilgą laiką terorizuojamas žmogus gali net nesuvokti, kad jis yra psichologinio smurto auka. Kartais tai suprasti padeda aplinkiniai, o kartais pats žmogus ima atsitokėti, iškeldamas sau klausimą: „Kiek ilgai tai tęsiasi ir kiek aš dar kentėsiu?“ Kuo smarkiau smurto ratas yra įsisukęs, tuo sunkiau tampa jam pasipriešinti. Žinoma, nereikia į užgauliojimus atsakyti užgauliojimais. Svarbiausia – neužsisklęsti, o ieškoti pagalbos.
Kadangi smurtas šeimoje suprantamas kaip normalus reiškinys, nėra ko stebėtis, kad daugiau nei pusė gyventojų, t. y. 52 proc., pateisina fizines bausmes vaikams. Jos apibūdinamos kaip „senosios auklėjimo tradicijos“. Smurtas šeimoje nėra naujas reiškinys. Jo šaknys kyla iš patriarchalinio šeimos modelio, kuomet sukuriamas ypatingas vyro galios giminėje statusas ir žmonų, dukterų, motinų, apskritai visų moterų pavaldumo vyriškai lyčiai pozicija. Atrodo natūralu, kad vyras turi agresyviai elgtis – taip suprantamas vyriškumas, o moteris būtinai privalo būti nuolanki, paklusni ir negali priešintis vyrui. Stebėdamas vieno iš tėvų prievartą kito atžvilgiu, vaikas išmoksta agresyvaus elgesio, o ne lygiateisiškumo šeimoje. Visa šeima taikosi prie vieno šeimos nario, iš baimės paklūsta jo kontrolei. Gyvenimas šeimoje, kurioje moteris patiria smurtą, yra chaotiškas, jame nėra jokių aiškių taisyklių – taisyklės namuose keičiasi, priklausomai nuo smurtautojo norų, nuotaikų. Tokia šeimos situacija apibūdina ir vaiko elgesį bei emocijas – vaikas išgyvena chaotiškumą. „Pakeisti suaugusio žmogaus nuostatas labai sudėtinga, todėl nuo mūsų vaikų priklauso, kokia bus visuomenė. Turės pasikeisti ne viena karta, kol pagaliau bus suvokta, kad smurtas nėra pateisinama priemonė nei vaikų auklėjimui, nei tarpusavio santykiams kurti ir palaikyti“, – tvirtina S. Krištaponienė.
Šaknų reikia ieškoti šeimoje
Smurtas šeimoje nepriklauso nuo socialinės padėties, smurtaujama ir gerose šeimose net už itin prabangių durų. Smurtauja vyrai, užimantys aukštas pareigas, netrūksta smurto ir pačių policininkų šeimose. Psichologinis smurtas prieš moteris šeimoje pasireiškia įvairiomis formomis: nuolatinė kritika, riksmai ir barniai, veiksmų laisvės varžymas, jausmų ignoravimas, įsitikinimų išjuokimas, melas, manipuliavimas partnere, atsisakymas išeiti su ja į viešumą, trukdymas palaikyti santykius su giminaičiais ir draugais, viešas žeminimas, grasinimas nužudyti, sužaloti ar atimti vaikus ir pan.
Smurtautojo paveikslas apgaulingas – viešumoje jis gali būti linksmas, švelnus, žavus, geras, o palaikydamas artimus santykius – žiaurus, piktas, agresyvus. Kitas žmogus jam tėra objektas, daiktas. Retai kada smurtautojas suvokia ir pripažįsta savo problemas. Deja, tik supratus savo veiksmus, galimi pokyčiai. Nukentėjusieji taip pat dar nedrįsta pagalbos kreiptis į psichologą, nes tai tebelaiko gėda. Tuo tarpu daugelyje pasaulio šalių visiškai natūralu lankytis pas psichologą, taip pat, kaip lankomasi pas šeimos gydytoją. „Sunku padėti vaikams, kurių tėvai nesugeba pripažinti egzistuojančio smurto. Nesigilindami į šeimoje slypinčias smurto priežastis, juolab nė nesiruošdami jų šalinti, suaugusieji kratosi atsakomybės, reikalaudami vieno – „išgydyti“ vaiką“, – sako vaikų ir paauglių psichiatrijos centro vedėja.
Vaikui išsakomi negatyvūs palyginimai, kad tu esi „toks pat kaip tavo idiotas tėvas“ arba „gryna motina – ragana“, taip pat gali būti traktuojami kaip psichologinis smurtas. Tėvų taip mėgstamas vaikų (brolių ir seserų) palyginimas irgi yra psichologinis smurtas. „Klaidingai tėvai mano, kad truputis kritikos motyvuoja vaikus, nuolatinė kritika jiems tikrai nepadeda pasitikėti savimi“, – sako S. Krištaponienė.
Pastaruoju metu žiniasklaida vis dažniau mirga nuo pranešimų apie smurtaujančius paauglius. Nepaisant to, kad jau kelerius metus vyksta įvairios akcijos, skirtos kovoti su patyčiomis, mokyklose plintančiai patyčių epidemijai galo nematyti. „Pradines elgsenos gaires vaikai atsineša iš šeimos, tad priežasčių reikia ieškoti šeimoje, – sako gydytoja. – Rodyti pagarbą yra išmokstama. Lengviausia vaikui mokytis, kai suaugę artimi žmonės ramiai ir pastoviai patys laikosi tam tikrų etikos normų bei taip skatina jų laikytis ir savo mažuosius. Vaikai – tarsi tėvų veidrodis. Kai ribų nėra, vaikas jaučiasi nesaugus ir nežino, koks elgesys tinkamas, o koks – ne.“
Išeitis iš labirinto – aktyvesnė visuomenė
Smurtas žaloja vaikų psichiką ir asmenybės suvokimą. Centro vedėja sako, kad psichologinis smurtas kartais yra net žiauresnis ir palieka gilesnius randus vaiko atmintyje nei smūgiai diržu ar trinktelėjimas ranka. Vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „tvarkytis“ su patirta skriauda, problemomis. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas vaikas, patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Beje, nei auka, nei agresoriumi negimstama. Kuo žmogus turi psichologiškai geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos išreikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti tiek kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę, tiek nustatyti ir saugoti savo paties ribas.
Vaiką žalojantis elgesys sukelia plataus spektro pasekmes vaiko kasdieniam funkcionavimui. Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu. Vaikai, patyrę žalojantį elgesį, linkę tris kartus dažniau sirgti depresija nei vaikai, augę palankiomis sąlygomis. O kur dar menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimai. Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudišką elgesį. „Suaugę žmonės, kurie turėtų būti vaikui saugumo ir apsaugos šaltiniu, patys tampa pavojaus ir smurto šaltiniu, tokiu būdu sugriaudami vaikui pamatinį pasitikėjimą aplinkiniu pasauliu, sutrikdydami normalią emocinę ir socialinę raidą, sutrikdydami galimybę vaikui sukurti pilnaverčius, pasitikėjimu pagrįstus santykius su žmonėmis dabar ir ateityje“, – sako S. Krištaponienė.
Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą. Tokie vaikai užaugę turi menkus tėvystės ir motinystės gebėjimus, jie dažnai būna agresyvūs ir smurtaujantys partneriai, linksta nusikalsti ir elgtis asocialiai. „Vaikai – smurto aukos, todėl jie turi laiku gauti efektyvią kompleksinę pagalbą, kad galėtų sėkmingai įveikti patirtų traumų pasekmes ir taptų pilnaverčiais bendruomenės nariais. Todėl ypač svarbus visuomenės dėmesys ir pagalba. Smurtas šeimose neturi būti toleruojamas kaip privatus reikalas, tai nusikaltimas ne tik prieš auką, bet ir prieš pačią visuomenę, – sako vedėja. – Smurto sumažės tik tada, kai bus aktyviai dirbama ne tik su smurto aukomis, bet ir su pačiais smurtautojais.“
