„Krūviai šiandien yra didžiuliai, pacientai sensta, sunkėja, visi sunkiausi pacientai atsiduria valstybinėse įstaigose. Tai nuo mūsų niekaip nepriklauso, taip yra. Ir šioje vietoje palyginus, kaip pasakoja kolegos, su tuo, kas būdavo prieš 30 metų, darbo intensyvumas tikrai yra padidėjęs“, – pasakoja ji.
Gydytoja konstatuoja, kad sistema šiandien neveikia efektyviai – resursų tiek žmonių, tiek pinigų prasme nepakanka.
„Šios ydingos skaitmenizacijos fone amžina gydytojų svajonė „tik gydyti“ visą laiką tolsta. Kaip ir tie pažadai išlaisvinti gydytojus iš popierių, tai per tą laiką popierių dar daugiau atsirado“, – komentuoja profesinės sąjungos atstovė.
Apie tai, kodėl medikai dirba iki perdegimo, ir kaip nenumarinti pašaukimo dirbti medicinoje – portalo tv3.lt interviu su VUL Santaros klinikų gydytojų (SGS) profesinės sąjungos pirmininke, gydytoja anesteziologe-reanimatologe Gabija Tomkute.
Šiandien vis garsiau kalbama, kad medikų darbo krūviai yra milžiniški, ypač išvargina naktiniai budėjimai. Kiek daug dirbti – tai paties žmogus pasirinkimas ar apspręsta įstaigos tvarka?
Čia reikia atskirti du aspektus. Visų pirma yra etatinis krūvis kaip valandų kiekis per mėnesį, kurį tau reikia išdirbti, priklausomai nuo tavo etato krūvio. Akivaizdu, kad dauguma medikų dirba daugiau nei 1 etato krūviu, nebūtinai vienoje įstaigoje, o keliose tam, kad uždirbtų pakankamai. Jei būtų pasirinkimas dirbti vienoje vietoje vienu etatu ir gauti norimą atlyginimą, niekas nedirbtų daugiau.
Kitas dalykas, nemaža dalis darbo bent didelėje ligoninėje, skirtingai nuo privačių klinikų ar mažų kabinetų, turi būti užtikrinama visą parą. Tai nėra mūsų pasirinkimas, ar dirbti dieną, ar naktį, ar savaitgaliais. Turi būti pakankamai personalo, kad būtų paskirstytas darbas. Jei dirbai naktį, ryte išeini namo. Jei dirbai, tarkime, dvi paras, tau tiesiog pagal Darbo kodeksą negali suplanuoti daugiau darbo valandų. Darbo apskaita tikrai yra pagerėjusi, to laikomasi.
Bet turime situaciją, kad visur trūksta personalo, ypač valstybinėse įstaigose neužtenka žmonių. Jei jų neužtenka, automatiškai tas pats budėjimų skaičius gali būti padalintas tarp to paties skyriaus darbuotojų. Ir tada gali būti, kad padidėja ne apskritai darbo valandų, bet naktinių valandų skaičius.
Neturime skirstymo tarp budinčių ir nebudinčių medikų, aišku, yra, kas daugiau renkasi dieninį darbą, bet kadangi personalo motyvacija menka, o krūvis didžiulis, yra, kas renkasi pereiti į privatų sektorių, kur darbas yra lengvesnis ar labiau suderinamas asmeniniu gyvenimu.
Ir nors šioje vietoje dauguma ministrų mėgsta sakyti, kad jūs pasirinkote tokį darbą. Bet nepasirinkome kiekvieną šeštadienį nepareiti namo, kaip gali sutapti grafikas. Tad darbo valandos gali būti padalintos teisingai, bet jei tau dažnai pasikartoja tokia schema, kuri nesutampa su visuomenės bioritmais, tu tiesiog gyveni labai keistą gyvenimą, kuriame gali būti poilsio, bet tu negali nueiti į teatrą, susiplanuoti kitų dalykų ir pan.
Pasitaiko, kad naktį dirbęs gydytojas dar dirba ir dieną? Atrodo, jei pats savęs taip netausoji ir perdegi, nereikia skųstis...
Dažniausiai tokiomis frazėmis pasišvaisto ministrai ar sveikatos reikalų komiteto nariai. Reikia atskirti du dalykus. Valstybės reguliavimas toks, kad jei krūvį turi vienoje įstaigoje, dirbi keliuose skyriuose, net būdamas rezidentu (kas tikrai pasikeitė ir nelieka dirbti po naktinio budėjimo) negali dirbti dieną, sistema neleistų tokio grafiko.
Aišku, nei ligoninė, nei kas kitas negali sukontroliuoti, jei žmogus važiuoja dirbti į regiono ligoninę, nors taip neturėtų būti, čia patikrinimo nėra. Bet tada grįžkime prie klausimo, kodėl taip vyksta? Vėl kalbame apie mažą uždarbį. Aišku, turėtų būti ir kažkiek sąmoningumo. Manau, tokių dalykų mažėja.
Gal reikia griežtesnės kontrolės, kad taip negalėtų būti ir skirtingose ligoninėse?
Manau, jei žmogus uždirba pakankamai ir turi laiko bent minimaliai refleksijai, tai neturėtų būti protingo suaugusio žmogaus pasirinkimas. Taip gali atsitikti, bet taip neturėtų būti, tačiau sunku viską be galo kontroliuoti.
Girdime istorijas, kad kolegos jauni gydytojai per savaitę gali turėti ne po vieną ir du, o net daugiau paros budėjimų.
Aš pati tikrai taip nedarau ir šioje vietoje tikrai galėtų būti kontrolė. Bet geriausi dalykai, manau, vis tiek yra per sąmoningumą. Kaip minėjau, Darbo kodeksas yra sudėliojęs tuos ribojimus, bet jie dažniausiai neveikia tarp skirtingų įstaigų. Jei dar trečią parą pervažiuoji dirbti į sporto klubą, tai irgi nebūtų tikrinami grafikai. Kita vertus, nežinau, ar galima būtų viską sukelti į vieną sistemą, tada turėtume dar daugiau biurokratijos, dar daugiau kontroliuojančių mechanizmą. Taip pat ribojamas darbo krūvis pagilintų darbuotojų trūkumo problemą.
Reikėtų leisti gydytojams dirbti ne daugiau nei vienu etatu?
Jūsų nuomone, ar apskritai reikėtų griežčiau riboti, kad gydytojai net negalėtų tiek daug dirbti – kalbant ne tik apie budėjimus, bet ir „lakstymą per kelias darbovietes“?
Dabar ribojimų yra pakankamai. O jei būtų toks draudimas, tiesiog rinktumėmės nebūti gydytojais, nes tai vėl atsiremia į algą, o pacientai kentėtų dėl dar labiau pailgėjusių eilių pas specialistus.
Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė neseniai pastebėjo, kad baisu ir pagalvoti, kas būtų, jei visi dirbtų vienu etatu, mat tiesiog pritrūktų rankų teikti paslaugas...
Bet ar šioje vietoje mes kaip individai už tai atsakingi? Draudimai apskritai nėra tvarus būdas problemoms spręsti. Motyvacija dirbti šioje sistemoje kas dieną mažėja, o papildomi paliepimai ir draudimai prie to tik prisideda. Motyvuoti darbuotojus atlygiu ir rūpintis psichologine atmosfera valstybiniame sektoriuje pasitaiko retai. Gydytojui norima perkelti atsakomybę už sistemos ydas, kurių jis pakeisti negali, vis primenant amžinas pareigas ir Hipokrato priesaiką.
Kokius krūviu dirbate jūs ir ar jaučiatės finansiškai pakankamai įvertinama?
Jei neseniai mūsų aplinkoje daugumos standartinis pasirinkimas buvo darbas 1,5 etato, dabar 1,25 etato krūvis yra gerokai dažnesnis, kas tikrai duoda daugiau laisvų dienų. Ir pati dirbu tokiu krūviu, bet tai daugiau susiję su noru išlaikyti kvalifikaciją. Dirbu trijuose skirtinguose skyriuose, man tiesiog patinka įvairūs darbai, tad kai kur krūvį susimažinus ir atėjus vieną kartą per mėnesį būtų nepakankamai išlaikoma kvalifikacija. Aišku, tai susiję ir su atlyginimu, manau, kad prie išskirtinio darbo sudėtingumo, atsakomybės ir kompleksiškumo atlygis turėtų būti didesnis. Konkrečiai mano specialybės atlyginimai yra didelio sudėtingumo koeficiento. Tačiau šiaip dirbu vienoje ligoninėje.
Nevilioja privatus sektorius?
Tai yra asmeniniai pasirinkimai, manau, kiekvienas pats nusprendžia, kaip patogiau.
Medikai mažinasi krūvius dėl vis dažnesnio perdegimo?
Kažkiek ir sveiko proto daugiau, ir atlyginimai yra kažkiek pakilę. Pastaruosius keletą metų per šakos sutartį, įvairias formas, poliklinikose – dažnai per miesto prisidėjimą, pinigų yra padaugėję. Bet reikia nepamiršti, kad per 3 metus tuos pinigus gerokai labiau „suėdė“ infliacija. Tai viską sudėjus perkamoji galia vis tiek yra nepakankama, dirbant aukštos kvalifikacijos ir didelės atsakomybės darbą. Norisi, kad būtų ir piniginė motyvacija.
„Tuoj nebeliks žmonių, kurie nori dirbti išskirtinai sunkų darbą“
Kitų profesijų žmonės irgi pasiskundžia, kad galbūt jų netenkina piniginė motyvacija, ypač infliacijos fone. Atrodo, atsiranda konfliktas – tarsi vieniems medikams reikia didesnio atlyginimo.
Bet čia tada reikia paklausti, ar tenkina tokia tendencija, kad nebėra norinčių atlikti sudėtingas kompleksines procedūras net ir universitetinėse ligoninėse? Ar visgi visuomenė nori, kad kažkas darytų tuos sunkius darbus? Nes galima dirbti gydytoju ir privačioje ligoninėje ar klinikoje, turint mažiau streso su gerokai jaunesniais, sveikesniais, gražesniais ar bent jau turtingesniais pacientais. Niekas negali liepti, kad kažkas dirbtų sudėtingesnį darbą, dar sakytų, kad dirbk vienu etatu ir mokėsime mažiau, nes ir kitas gauna mažiau. Jei visuomenė nori, kad kažkas darytų transplantacijas, ypač sudėtingas vėžio operacijas, tai šiuo metu visa sistema suka gydytoją taip, kad jis nesirinktų šių darbo vietų. Verta tai pinigų ar ne, visuomenei turbūt reikia spręsti.
Nes tai yra medicinos sritys, kurios nebus pelningos, kaip grožio chirurgija, kur yra norinčių susimokėti. Galų gale tai nėra chirurgija, kur pats galėtų susimokėti. Tiesiog tuoj nebeliks gydytojų, kurie turėtų ir kvalifikacijos, ir noro dirbti išskirtinai sunkų darbą šioje sistemoje.
Kaip suprantu, įkainiai tokių sudėtingų procedūrų nėra pakankami?
Tikrai nėra realaus įkainio, nepamirštant, kad valstybė už savo draustus klientus, kurie dažniausiai ir serga, tai pensininkai, neįgalieji, vis dar moka ne visą, bet 0,7 sveikatos draudimo kainos. Tai jokioje kavinėje negali susimokėti mažiau, nei kainuoja. Ką jau kalbėti, ar tie įkainiai atitinka realius kaštus, kai elektra, šildymas ir visa kita yra pabrangę. Tad finansavimas tikrai nėra adekvatus.
Tokiu būdu pacientai, kurie išgali, toliau stumiami į privatų sektorių. Amžinas ratas – tada šios įstaigos gali siūlyti didesnes algas ir vilioti medikus iš viešojo sektorius.
Bet ministrai sako, kaip mažins eiles, ir kartu uždraus privatų sektorių. Tai kaip jie tas eiles mažins? Skirsime pacientui vieną minutę? Nežinau, ar ši diskusija gali prie kažko vesti. Norėtųsi iš pradžių bent realaus įvertinimo, kad būtų nustota kalbėti lozungais, kad viskas visiems priklauso nemokamai už bet ką, bet kur ir greitai, o įvertinti išteklius ir kaip jie turėtų būti paskirstomi tarp tikrų visuomenės grupių.
Ką siūlytumėte daryti?
Tikrai nesinori leistis į propagandinį ministerijos lygį, bet norėtųsi, kad tas sektorius nustotų slėpti realybę. Nes dabar pacientams kalbama viena informacija, kad jie gali, jiems viskas priklauso, jie visada teisūs ir tai yra nemokama, o kitai pusei sakoma, kad viską privalote ir dar už mažesnę algą, o po to dar stebisi, kad žmonės išeina. Čia nėra lageris, mes galime pasirinkti ir nebūti medicinoje.
Krūviai šiandien yra didžiuliai, pacientai sensta, sunkėja, visi sunkiausi pacientai atsiduria valstybinėse įstaigose. Tai nuo mūsų niekaip nepriklauso, taip yra. Ir šioje vietoje palyginus, kaip pasakoja kolegos, su tuo, kas būdavo prieš 30 metų, darbo intensyvumas tikrai yra padidėjęs. O personalo išskirtai valstybiniame sektoriuje vis labiau trūksta ir tai tikrai susiję su atlyginimu, taip pat darbo atmosfera, galimybėmis tobulintis. Ypač „byra“ slaugytojų bendruomenė, trūksta ir slaugytojų padėjėjų, o gydytojas negali dirbti vienas. Jauni gydytojai lygiai taip pat mato galimybes dirbti ir kitur, esame laisva rinka, Europos Sąjunga.
Kai perdegimas jau yra rimtas, šiuo metu trūksta požiūrio, kad joks darbas nevertas gyvybės – galima ir uždirbti daugiau, dirbti lengviau kažkokioje kitoje profesijoje. Jei žmogus pakankamai jaunas, galima persikvalifikuoti per kelis metus. Taigi jei sistema yra visiškai nusiviliama, dar veikia ir politika, konkreti aplinka sukuria tą stipresnį spaudimą išeiti ne į kitą darbą, o iš profesijos, manau, tai irgi yra sveikintina.
„Nustokime diskutuoti, o imkime ir padarykime“
Dar praeitą pavasarį garsiai viešinote problemas, kad net didžiausios šalies ligoninės medikų neaprūpina tokiais elementariais dalykais kaip chalatai ar medicininės priemonės. Ar kas keičiasi?
Ši efektinga akcija buvo prieš pusantrų metų. Sulaukėme daug dėmesio – kai kurie net sakė, kad perspaudėme, tačiau viskas buvo realistiška, tik gražiai nufilmuota – nieko nei pridėta, nei atimta. Po to buvo pora mėnesių aktyvių diskusijų su administracija, nemažai emocijų ir turėjo įvykti viešieji pirkimai „pižamomatams“ (kur ateini, išsiimi savo dydžio medicininę pižamą ir įdedi seną, kad atiduotum skalbimui). Didžioji dalis ligoninės gyvena lygiai taip pat – viskas taip pat kaip tame vaizdo įraše, galite žiūrėti iš naujo. Tiesa, prieš keletą dienų skubios pagalbos skyriuje pradėjo veikti žadėta sistema. Taigi nedidelė dalis darbuotojų galės pradėti metus pasipuošę – lauksime jų atsiliepimų.
Tai kaip verčiatės – lopote suplyšusią darbo aprangą?
Dalis ne tik perkasi, bet ir skalbia namuose. Taip neturi būti – darbdavys turi užtikrinti tiek darbo aprangą, tiek skalbimą. Į operacines, reanimacijas negali įeiti su savo rūbais, tai ten dėvime tai, kas pasiūloma. Nėra tinkamų dydžių, apie estetiką net nėra ko kalbėti. Kenčia ir darbuotojų savivertė, kai dieną turi pradėti desperatiškai ieškodamas kelnių, kurios nesuplyš atsisėdus ant kėdės. Kaip bebūtų, tų pižamų istorija yra kaip simbolis.
Vaistai ir kitos priemonės yra atskiras galvos skausmas: skundžiamės ne tik mes, kad užsakoma tai, kas pigiausia, o ne tai, kas geriausia ir veikia. Medicinoje neturėtų būti remiamasi „pigumo taisykle“. Ne gydytojas turi aiškintis ir rašyti vietines neatitiktis, kodėl naujo pigesnio gamintojo ampulės trupa rankose ar neprisisuka lašelinė. Viešieji prikimai tarnauja biurokratams ir lentelėms, o ne specialisto poreikiams. Išties apie tas kasdienybės detales kalbame per mažai, bet tai svarbu.
Apskritai kitą kartą maža detalė, bet realiai padaryta, atneštų daugiau motyvacijos nei dar vienos darbo grupės sukūrimas. Nustokime diskutuoti, o imkime ir padarykime. Manau, tai galėtų šiek tiek išjudinti situaciją, užuot kūrus naujas strategijas ir naujas Vyriausybės programas, kur vienas punktas prieštarauja kitam.
Pati sistema nėra atjaučianti
Per pastaruosius metus medikų bendruomenę sukrėtė ne viena tragedija, kai gydytojai nusižudė. Ar keičiasi emocinis mikroklimatas gydymo įstaigose?
Nepaisant to, kad sistema yra iš visų pusių spaudžiama, resursai per maži, reikėtų pastebėti, kad apskritai aplink yra labai daug psichologinio smurto, jis yra tarsi normalizuotas – atrodo normalu ateiti ir rėkti ant kažko, kad gautum paslaugas. Tad reiktų pažymėti, kad už tai yra atsakinga ir visuomenė.
Kaip minėjau, yra per daug užkelti lūkesčiai, fizinis pervargimas (ypač tam tikrų specialybių), tai lydi didesnis neramumas. Yra, kur psichologinis poveikis vyksta kur kas labiau rafinuotais būdais. Žinome, kad vis tik tai yra labai vertikali sistema, kur daug pavaldumo, istorinių grupių, klanų, supriešinimo ir hierarchijos, neleidžiama išsišokti arba kaip tik vieniems leidžiama pasakyti daugiau nei kitiems.
Taigi sunkus darbas, įtampa ir krūvis sukuria daug galimybių „susprogti“ tam tikruose taškuose, o sisteminių intervencijų, kurios pakeistų tai, yra nepakankamai. Trūksta emocinių kompetencijų lavinimo, lyderiai, skyrių vedėjų pareigos užimamos pagal akademinį laipsnį ir gydytojo gerumą, bet nereikalaujant ar neduodant įgūdžių vadovauti, derėtis, suprasi savo darbuotoją.
Taigi pati sistema negali būti labai atjaučianti. Mūsų profesinė sąjunga visų pirma ir užsiima mokymais, kaip bendruomenė aktyviai edukuojamės, aišku, už savo pinigus. Po įvykių Šiauliuose (kai nusižudė gydytoja, red. past.) iš ministerijos pusės yra padaryta nemažai pokyčių, bet joks dokumentas neužtikrina jo įgyvendinimo, tad dirbti dar yra kur.
Teko skaityti štai tokį vieno mediko pastebėjimą – „Arkliai jau seniai nuvaryti, dabar jau tyliai vežami nušauti į mišką“. Sutiktumėte?
Manau, kad bet koks toks apibendrinimas negalioja visai bendruomenei, nes yra daugybė skirtingų žmonių su skirtingais interesais ir skirtinga patirtimi. Bet kad nusivylimo sistema daug – faktas. Kaip kiekvienas iš to gelbėjasi, būdai vėlgi skirtingi – vieni, kaip mūsų profesinė sąjunga, renkasi proaktyvų būdą, kiti „išsiventiliavimą“, išsišnekėjimą ir likimą sistemoje, treti renkasi tyliai išeiti. Manau, tam tikri veiksmai dabar yra pasiekę kritinį mastą, nei buvo prieš 10 metų. Gal tada buvo daugiau vilties, kad „dar pakentėsim, ir pasikeis“. Manau, nuotaikos dabar kitokios: ieškoma ne tiek sistemos keitimo būdų, kiek asmeninių išeičių sau.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
