Nijolė Petrošiūtė VL žurnalistė
Rajonų žmonės nepatenkinti, kad uždarinėjami ligoninių skyriai, o didmiesčių ligoninės priešinasi sujungimams. Tačiau sveikatos apsaugos reformų vykdytojai aiškina, kad tai – geriausia išeitis.
Tvirtinama, kad reikia ir itin modernios, labai brangiai kainuojančios medicininės įrangos, kuria kiekvieno rajono ligoninės neaprūpinsi, o ir gydytojų, kurie su ja mokėtų dirbti, gretos išretėjusios. Bet kažkodėl niekas garsiai nekalba apie tai, kad iki šiol egzistuoja nešildomi, neturintys vandentiekio kaimų medicinos punktai su būdele už beržynėlio. Ne vienos tokios „gydymo įstaigos“ darbuotoja yra garbaus amžiaus, turinti savų sveikatos problemų, nes jauni specialistai į kaimus nesiveržia.
Raseinių rajone yra 18 medicinos punktų. Kone pusė iš jų, pasak pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės Violetos Užringienės, seniausiai neatitinka nė minimaliausių reikalavimų, keliamų tokioms sveikatos priežiūros įstaigoms.
Kai kurie kaimų medicinos punktai įkurdinti uždarytose mokyklose ar privačiose patalpose, net pačių medicinos punktų darbuotojų namuose. Ypač prasta medicinos punktų, esančių uždarytose mokyklose, padėtis. Nuolat nešildomas patalpas žiemą tenka trumpam prišildyti elektra, nes šie medicinos punktai per dieną dirba 2–3 valandas, o kai kurie slaugytojai į juos atvažiuoja tik kartą ar du per savaitę. Nespėja patalpos bent minimaliai įšilti, o darbo laikas baigiasi.
Nesiryžta uždaryti
V.Užringienė primena, kad sveikatos priežiūros įstaigos turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ reikalavimus. Šis dokumentas nurodo, kad šaltuoju metų laiku tokios paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18–20 laipsnių šilumos.
Tačiau kaimo medicinos punktuose per šalčius darbo valandomis pavyksta nebent atitirpinti ledą nuo slenksčio ar grindų. Yra medicinos punktų, kurių vamzdžiuose žiemą net užšąla vanduo, o kai kuriuose punktuose jis visai atjungtas, be to, nėra tualetų.
V.Užringienė, paklausta, kodėl medicinos įstaigoms leidžiama veikti antisanitarinėmis sąlygomis, prisipažino, jog negalinti atsakyti, bet, tarsi teisindama savo pirmtakus, pridūrė, kad ir jie veikiausiai buvo priversti vykdyti populistų politikierių valią. Prakalbus apie kurio nors medicinos punkto uždarymą, bemat atsiranda neva gailiaširdžių, rypuojančių, kad negalima kaimo žmonių palikti be medicininio aptarnavimo. Politikieriai pasitelkia netgi tokį argumentą: „Mano jaunystėje kaimo felčeris buvo labai gerbiamas žmogus, visi kaimiečiai pas jį pagalbos eidavo, o dabar uždaryti norite...“
Įstrigę laike
Gaila tokio rajono politiko, kurio mąstymas įstrigo praeito amžiaus 7-ajame ar dar ankstesniame dešimtmetyje. Deja, šiandienos realybė yra kitokia, juk net ištisi kaimai išnyksta, net vietovardžius kartais tenka iš registro išbraukti. Pagal teisės aktuose nustatytas normas vienas kaimo medicinos punktas turi aptarnauti ne mažiau kaip 800 gyventojų. Pasikeitė ir medicinos punkto darbuotojo, kuris šiandien vadinamas bendruomenės slaugytoju, funkcijos. Tačiau teisės aktuose reikalaujamo skaičiaus neturi nė vienas iš 18 punktų.
Alėjų medicinos punktas aptarnauja 407 gyventojus, Gruzdiškių – 340, Naudvario – 276, Perkūniškės –210, Požečių – 220, Pramedžiavos – 320, Šarkių – 537“, – vardijo direktorė ir priminė, kad kaimo medicinos punktuose dirbantys slaugytojai be gydytojo priežiūros negali skiepyti vaikų. Suleisti vaistus, atlikti lašelines infuzijas gali tik gydytojui paskyrus. Pasak V.Užringienės, kaimo medicinos punktų darbuotojų veikla šiandien yra labiau orientuota į slaugą, kuri gali ir turėtų būti teikiama slaugomojo namuose. Žmonės juk sensta, ir su kiekviena diena senų žmonių tik daugės.
Nerimauti nereikėtų
Direktorė sakė, kad uždarius minėtus jos rajono medicinos punktus, pacientams teikiamos paslaugos tik pagerėtų. „Štai Perkūniškės medicinos punktas nuo Raseinių yra nutolęs tik 7 kilometrus, Gruzdiškės ir Šarkių – tik po 3 kilometrus, todėl tų punktų pacientus aptarnautų mūsų poliklinikos darbuotojai. Už 6 kilometrų nuo Pramedžiavos yra Girkalnio ambulatorija, o nuo Požečių tokiu pat atstumu yra Betygalos ambulatorija. Mūsų medicinos slaugytojai yra aprūpinti transportu, mobiliojo ryšio telefonais, gali operatyviai susisiekti su pacientais. Nė vienas pacientas, kuris yra įsiregistravęs mūsų centre, nesijaus paliktas, kad ir labai atokioje vietovėje gyventų. Visos jiems reikalingos paslaugos būtų teikiamos jų namuose, net iki medicinos punktų nereikėtų eiti. Tai sakau labai atsakingai, nes mes tokių pavyzdžių jau turime“, – tvirtino PSPC direktorė.
Kitaip nebemokėtų
Medikė Marijona Mockaitienė mobilias medicinos paslaugas teikia jau dešimtmetį ir nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip: „Iš pradžių buvo baisoka, nes buvau pirmoji, nebuvo tokios patirties rajone. O šiandien kitaip nebeįsivaizduoju. Mano teritorijoje nerasite ir pacientų, kurie norėtų grįžti prie ankstesnės tvarkos.“
M.Mockaitienė aptarnaujama žmones, gyvenančius Pašaltuonyse, Trakiniuose, Šaukliuose, Vengerskiuose, Bliūdžiuose, tad per mėnesį ji sukaria kone tūkstantį kilometrų, aplanko ir tokius pacientus, kurie į medicinos punktą nė neužsuktų. „Apiplaunu sunkių ligonių pragulas, perrišu žaizdas, prižiūriu naujagimius“, – pasakojo ji.
Kaimo medikė neslepia, kad vaistukų kai kada reikia ir „bargan“ nupirkti. Kai žmonės gauna pašalpas ar pinigėlių už pienuką, tuomet atiduoda, o paskui – vėl viskas iš pradžių. Būna, kad susižeidusį ar rimčiau susirgusį žmogų netgi tenka įkalbinėti vykti pas medikus, kitas net supyksta, jei „daktarytė“ „greitukę“ kviečia, nors paskui už tai dėkoja.
Labai panašiai kalba ir „daktarytė ant ratų“ Lina Jankauskienė: medikui darbo daugiau, bet kaimo žmogus gauna kur kas kokybiškesnę paslaugą. Tad kodėl tuomet dar tiek daug Raseinių rajone nešildomų medicinos punktų su būdelėmis už beržynėlio?
