Pavasarį Kauno miesto savivaldybės viešoji įstaiga - Slaugos ligoninė - pasitiko tebesitęsiant didelėms permainoms. Tačiau remontai, kurie čia tebevyksta, nulems ne tik šviesesnes palatas ar kabinetus, bet ir daugybę struktūrinių permainų. Ryškiausia jų bus pirmojo Lietuvoje Paliatyvios pagalbos skyriaus įkūrimas.
Tarptautinės slaugytojų dienos išvakarėse Kauno slaugos ligoninės direktorė ir vyriausioji gydytoja, Lietuvos paliatyvios medicinos draugijos pirmininkė Rita Kabašinskienė naujienų agentūrai ELTA pasakojo apie dabarties darbus ir gražius ateities planus, susijusius tik su vienu tikslu - kuo geriau pasitarnauti žmonėms, kurių gyvenimas, kad ir kaip būtų liūdna, artėja prie finišo.
- Kadangi mums bekalbant, statybininkai vis nesiliauja dirbti, o jų technika kelia gydymo įstaigai nebūdingą triukšmą, tai ir pradėkim nuo to, ką duos tie jų darbai ligoninei, kol kas priverstai išgyventi nemažai nepatogumų?
- Pradėsiu gal nuo to, kad mūsų projektas, skirtas slaugai ir paliatyvios pagalbos plėtrai, susilaukė rimto dėmesio ir paramos. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ligoninei, kuri įsikūrusi prieš keletą dešimtmečių pastatytame buvusiame Petrašiūnų vaikų darželyje, skirta daugiau nei 2 milijonai litų. Su nepatogumais jau apsipratome, žinom, reikės dar kiek pakentėti, bet užtai paskui bus tik geriau.
Pirmiausia statybininkai mums parūpino kokybišką ventiliaciją, paskui sutvarkė dalį patalpų - geriau pritaikė jas ir ligoniams, ir juos aptarnaujančiam personalui. Dabar kuriame Paliatyvios pagalbos skyrių. Jam įkurti prielaidų atsirado dar 2008 metais, kai buvo priimtas atitinkamas įstatymas dėl paslaugų teikimo tiems, kurių liga labai aktyviai progresuoja, o radikalus gydymas jau nepadeda. Kai visos sveikatos atstatymo galimybės išnaudotos, ir nebelieka ką daryti, tenka rūpintis, kad tokių ligonių paskutinės gyvenimo dienos, mėnesiai ar metai būtų kuo viltingesni, be skausmo.
- Negi iki šiol tokia pagalba nebuvo teikiama slaugos ligoninėse, kurių Lietuva nemažai turi?
- Tokios pagalbos iš tikrųjų reikia daug, tad kol kas ji nėra tokia, kokia galėtų būti. Žinoma, slaugos ligoninėse paliatyvi pagalba teikiama, yra įstatymas, yra vaistų, kai kur trūksta gal tik geresnio supratimo, kaip tą įstatymą įdiegti. Kol kas keičiasi tik už lovadienį skiriama lėšų suma - įkainis, bet komandos pagalbai teikti nesuformuotos.
O norisi, kad ir pas mus paliatyvi ir apskritai visa slauga būtų organizuota taip, kaip yra daugelyje Europos valstybių. Bendraujame, mokomės, perimame patirtį. Kaip atskiros šalys šioje srityje tvarkosi, galima matyti tarptautiniame paliatyvos pagalbos atlase, kuris atnaujinamas kas penkerius metus. Jame, beje, buvo, sakyčiau, avansu paskelbta, kad ir Lietuva jau turi specializuotą hospisą, ką atitiks mūsų dar tik įkuriamas Paliatyvios pagalbos skyrius.
- Koks jis bus?
- Visų pirma vienoje vietoje koncentruosime paliatyvios pagalbos reikalingus ligonius. Tokių pas mus būna kiek daugiau nei 10 vienu metu, tiesa, kol kas jie išsklaidyti po kitus skyrius. Turėsime naujame ligoninės skyriuje kabinetą dvasinės pagalbos tarnybai: čia su ligoniais bendraus gal pasaulietis žmogus, baigęs teologiją, gal kunigas. Gegužės pabaigoje numatytas susitikimas su žmonėmis, kurie rūpinasi dvasine slauga. Galiu tik pasakyti, kad ir dvasininkams reikia pasimokyti dirbti su sunkiai sergančiais, vadinamaisiais terminaliniais, ligoniais.
Bus skyriuje ir kambarys pailsėti ligonio artimajam, kuris nori budėti prie sergančiojo. Dabar gerų sąlygų artimiesiems suteikti negalime, nors ir šiuo metu kai kurie komos būsenos ligoniai pas mus nepaliekami be jiems brangių žmonių rūpesčio, prie jų artimieji nuolat budi.
Turėsim salytę savanoriams, kurių po truputį, manau, daugės. Nes mūsų visuomenė jau sąmoningesnė, vis labiau supranta, kad turi dalyvauti sunkiai sergančių savo narių slaugoje. Ne tik dėl jų aplankymo, bet ir dėl gerumo, vilties, tikėjimo išlikimo. Juk šita vieta - ne numirti, bet mirštančiajam gyventi. Kad kuo mažiau žmogus kentėtų, turėtų viltį bent kiek geriau praleisti kiekvieną jam lemtą dieną.
Todėl aš dažnai tiek savo darbuotojams, tiek mūsų pagalbininkams kartoju: padaryk viską, kas nuo tavęs priklauso: jei aplink tave bus švariau, jaukiau, ne tik tiesiogine prasme, ir pasaulis bus gražesnis, laimingesnis. Nes tikiu, kad ir komoj ilgus mėnesius būdamas žmogus jaučia, girdi, suvokia, o jo siela toliau gyvena.
Tikiu, kad ir Lietuvoje užgims tikra savanorystės banga, - beviltiškai sergantys, kenčiantys, atjautos, supratimo laukiantys galės patirti paprastą stebuklą - bendravimo džiaugsmą. Kaip jį patiria, tarkim, Londone, kur yra mūsų gerų draugų nedidelė Šv. Luko ligoninė. Ši ligoninė turi tik 12 lovų ir 20 vietų dienos stacionare. Tačiau čia ligonius lanko, jų vienatvės valandas praskaidrina, paguodžia, užjaučia, jų pagaili daugiau nei pusė tūkstančio savanorių. Jie netgi rūpinasi projektais, renka aukas, todėl ligoninei pakanka lėšų net tada, kai valstybė jų skiria tik trečdalį. Savanoriai Londone be materialaus atlygio nuolat lanko sunkius ligonius. Kai jie miršta, neretai gal net metus bendrauja su artimaisiais: ramina, guodžia, moko susitaikyti su praradimu.
Anglijos ligoninių savanoriai už svetimam skirtą gerumą gauna tik mažą, lašelio formos ženklelį, kurį gali įsisegti į švarko atlapą. Ir tai tik tuo atveju, jei savanorių veikloje aktyvus esi ne trumpiau nei penkerius metus. Dar po tiek - antras lašelis: du per dešimtmetį. Ligoninės, medikų vadinamos hospisu, vadovas Maikas Kovardas (Mike Coward) - geras Kauno slaugos ligoninės bičiulis. Bet jam ilgai turėjom aiškinti, ką Lietuvoj savanorystės atveju reikštų motyvacija.
- Jei prabilot apie motyvaciją, tai kokie motyvai išlaiko darbo vietoje jūsų slaugytojas - juk ir priedai prie atlyginimų, ir patys atlyginimai nėra dideli, o psichologinis bei kitoks krūvis - dažniau nei kitose ligoninėse susidurti su mirtimi, sakyčiau, net nepakeliamas?
- Yra pas mus ir slaugytojų kaita, - ji neišvengiama. Žiūrėk, viena išvažiavo į užsienį, kita vaikelio gimdyti išėjo ar kitą darbą susirado. Tačiau personalas seniai susiformavęs, dirba gerai, patikimas, ligoniai prižiūrimi, manau, ir mylimi. Nes žmonių nemylėdamas tokioj ligoninėj ir pats kankintumeisi.
Kai ateina naujokė slaugytoja, ilgokai kalbamės. O kartais iš akių pamatau, gal ji kurį laiką pas mus darbe ir išbus, bet gerai dėl to nebus. Kalbant su studentais praktikantais, nesunku pajusti, ar galėtų čia dirbti. Ar giliai supranta kenčiančio žmogaus situaciją, kaip elgtųsi su sunkiu ligoniu, - ar taip kaip su savo artimu, ar kaip su svetimu. Žinoma, ne kiekvienam lemta pas mus dirbti.
Aišku, smagu būna, kai pasigydęs žmogus mūsų ligoninę palieka kuo sveikesnis. Bet labai sunku susitaikyti su netektimis. Turėjom jauną moterį po krūties vėžio operacijos. Vilties nebuvo, bet tikėjom, o gal? Kai ji mirė, ilgai neįstengiau atsigauti. Neišeina prie to priprasti. Juk nerasi lietaus, nuplaunančio negandas, kad tuoj pat vėl matytum tik šviesias gyvenimo spalvas.
Ne vienus metus dirbdama šioje ligoninėje supratau, kad brangiu sergančiojo bičiuliu lengvai gali tapti kiekvienas jautrus žmogus. Nedaug tereikia: prisėsti prie nepasikeliančio ligonio lovos, pakalbėti su juo, paskaityti knygą ar tiesiog pasiklausyti, ką gyvenime jis nuveikė ir ko jau niekada nespės padaryti.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Liutkutė.
