Iš tikrųjų auksinis Prezidentūros tualetas už beveik ketvirtį milijono ir paprasta Kauno tualeto būdelė už auksinę kainą - tokius fokusus Lietuvoje leidžia Viešųjų pirkimų įstatymas.
Prieš dvejus metus tuometis Prezidentūros kancleris Osvaldas Markevičius nusprendė pasipriešinti prezidento Valdo Adamkaus asistentės Boženos Krasovskos užmačioms išlaidauti, rašo „Respublika“.
Tai paviešinęs kancleris O. Markevičius netrukus buvo priverstas atsisveikinti su aukštomis pareigomis, o eilinė asistentė B. Krasovska prezidento gyvenimą reguliuoja iki šiol.
Kaune – baisu
Apie tai, kaip oficialiai galima grobstyti valstybę, „Respublika“ kalbėjosi su buvusiu Prezidentūros kancleriu O. Markevičiumi.
- Ar ne keista, kad Prezidentūros remontas, įskaitant net auksuotus „Versace“ aksesuarus, iždui atsiėjo perpus mažiau nei metalinė tualeto būdelė Kaune?
- Prezidentūra yra kultūros paveldo, restauracinis objektas.
Tai, kas padaryta Kaune, - baisu. Kaunas apskritai yra Kaunas. Kas gi dėjosi su ta arena, kuri iš pradžių kainavo pusę milijardo, o dabar, atrodo, net per pusę pigiau. O kiek išties kainuos - niekas nežino. Aiškus tik užsakovo rezervas - 15 proc., kuris kam nors ir atiteks.
Kaune visi žino seną patarlę: jeigu nori, kad viskas būtų tylu, pasidalyk su visais. Tokios aferos „išlenda“ tik tada, kai kas nors kam nors nedavė.
Teisėsauga tiek laiko neužsiėmė to tualeto atsiradimo aplinkybėmis todėl, kad į juos niekas oficialiai nesikreipė, o publikacija spaudoje nėra toks kreipimasis. Formaliai prokurorai ar tyrėjai yra teisūs, bet yra kitas klausimas - kaip jie pasižiūrės į valstybės lėšų švaistymą: formaliai ar principingai?
- Ar įmanoma surasti, nuteisti ir pasodinti tokius išlaidautojus?
- Labai baisu, jeigu niekas neieško kaltų. Bet visa esmė yra Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatuose. Viena vertus, viskas aiškiai įvardyta - kaip organizuojami tokie pirkimai. Tačiau aiški tik techninė pusė. Šalia palikta paprasta landelė, kuria naudojasi verslininkai tam, kad gautų didesnius valstybės pinigus.
Tarkim, valstybės įstaigai prireikia tų pačių tualetų. Skelbiamas konkursas, į jį atsiliepia trys bendrovės. Ne paslaptis, kad jos tarpusavyje apsitaria, kuri „laimės“ konkursą. Kitame konkurse laimės kita kompanija ir t.t. Tokiu būdu melžiama valstybė, nes ji tiesiog neturi pasirinkimo. Taip už didelę kainą perkamos kėdės, tualetai ir visa kita.
Oficialiai kaltų nėra, nes toks yra įstatymas ir ta jo landelė. Nesąžiningas valdininkas, naudodamasis tokia sistema, konkurso laimėtojui iškart gali pasakyti, kad jo žmonai reikia naujų kailinių. Bus! Tuomet ir valstybinis pirkinys pabrangsta.
Tai žinoma paslaptis. Tuo kartais net įžūliai naudojasi bendrovės, parduodančios paslaugas valstybei. Ir valdininkai, kurie sugeba į valdišką kišenę įkišti savo letenas ir kai ką „pareguliuoti“. Procedūriškai, jeigu viskas teisingai sudėliota, parodyta teisininkui, o valdininkas ne kvailas, prie jo niekada neprikibsi. Grobti leidžiama!
- Ar valstybė smarkiai apvagiama?
- Mažiausiai trečdalis visų šalyje vykdomų viešųjų pirkimų vykdomi dirbtinai užkėlus kainas. Tai - labai legali procedūra. Galbūt tai neišdirbtas įstatymas, o gal... Tačiau kas jį rengė ir kodėl - tegul aiškinasi Specialiųjų tyrimų tarnyba ar panašios institucijos.
Melžti valstybę leidžia įstatymas, o vėliau tik prasideda gudravimai „tu - man, aš – tau“. Tai tampa gyvenimo norma, o nusprendę pasipriešinti sistemai ir apie ją pasakę „A“, vėliau – „B“, turbūt ties „F“ raide yra nušaunami.
Bet pats baisiausias dalykas yra valstybės pinigų plovimas prisidengiant įvairiais „Slaptumo“ grifais. Tokiu būdu vogti yra saugiausia, nes niekas nieko apskritai nesužinos.
Prezidentūroje su tuo susidurti man neteko, nes jos biudžetas, matyt, tam per menkas. Tačiau tokia galimybė yra net reglamentuota tame pačiame Viešųjų pirkimų įstatyme, kur kalbama apie slaptas derybas.
- Kur link žengia Lietuva, šiemet švęsianti tūkstantmetį?
- Man baisu. Manau, kad mes, visuomenė, nežinome tikrosios tiesos, o ir nesužinosime. Yra tam tikrų sandorių ir susitarimų, apie kuriuos nė nenujaučiame. Mane gąsdina valdžios arogancija ir nenoras politiniam dialogui.
Politikai nelabai nutuokia, kuo užsiima, o verslininkai savo taktiką jau seniai išsiaiškino. Jiems nereikia televizijų studijose kovoti dėl užsakymų, o pakanka tik įlįsti į tam tikrą terpę ir užsiimti lobizmu. Ir dar būti tam tikrame bendrovių, kurioms ir siunčiami valstybės užsakymai, reitinge.
Nesuaugę iki milijonų
- Ar ne per daug užsimojome krizės akivaizdoje išlaidaudami, su programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS)?
- Jeigu prisiimi kokį nors įsipareigojimą, pirmiausia privalai jį pamatuoti. Prisimenu, kaip vienas prekybos tinklas rengė loteriją, kurios pagrindinis prizas buvo automobilis „Ferrari“. Jį laimėjusi moteris iš pradžių džiūgavo, tačiau kai sužinojo, kiek ta mašina ryja benzino ir dar gavo draudimo sąskaitą, ferarį pusvelčiui pardavė estų verslininkui.
Priimant sprendimą pretenduoti į Europos kultūros sostinės titulą, valdžiai galbūt atrodė, kad ji patemps. O gal net ir nebuvo viskas apskaičiuota, bet norėjome gražiai pasirodyti prieš pasaulį. Dabar tam pasauliui mes atrodome juokingi.
Mano senelis mėgdavo sakyti: gyvenkime kaip broliai, bet rokuokimės kaip žydai. Privalu suskaičiuoti visus centus.
Milijonus galima išleisti protingai, bet galima ir iššvaistyti. Iki didelių pinigų būtina suaugti, juk pasižiūrėkite, kiek likimų baigėsi tragedijomis, kai žmonės loterijose laimėdavo milijoną.
Jeigu mes jau esame suaugę iki tiek, kad galėtume suvaldyti tokias programas kaip VEKS, darykime. Tačiau jeigu tik pateikiame savo norus kaip realybę - blogai. Tampame mažu vaiku, kuris įsideda patį didžiausią torto gabalą, bet jo nesuvalgo. Labiausiai nori akys.
Info
Iš valstybės kišenės per metus nubyrėjo milijardas
Milijardas litų - tiek, o gal net ir daugiau, ekspertų skaičiavimais, kasmet Lietuva praranda dėl neskaidrių viešųjų pirkimų.
Tokia suma buvo paminėta Viešųjų pirkimų tarnyboje (VPT) aptariant šalyje vykstančių viešųjų pirkimų dalyvių apklausos rezultatus.
VPT ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) užsakymu kompanija „RAIT“ apklausė 501 Lietuvos įmonės vadovus ir aiškinosi, kokio masto korupcija klesti viešuosiuose pirkimuose. Rezultatai - daugiau nei šokiruojantys.
Pernai Lietuvoje vyko apie 8,5 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių vertė viršijo 13 mlrd. litų. Daugiau nei pusė apklaustųjų tvirtino, kad konkursų rezultatus lėmė kyšiai.
23 proc. respondentų nurodė, kad kyšio vertė siekė 6-10 proc. pirkimų sumos, 25 proc. teigė, kad suma siekė iki 5 proc. pirkimo sumos, 6 proc. verslininkų kainą pakėlė iki 11-15 proc., o dar 3 proc. - daugiau nei 15 proc.
Beje, net 63 proc. apklaustų verslininkų tvirtino, kad viešųjų pirkimų rezultatus tiesiogiai arba netiesiogiai nulemia politikai.
Neskaidriausiais pirkimais laikomi pirkimai statybų, energetikos, susisiekimo bei sveikatos priežiūros srityse. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas padarė išvadą, jeigu visi pirkimai buvo neskaidrūs, tai kyšiams galėjo būti išleista nuo 650 mln. iki 1,3 mlrd. litų.
STT korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytas Rimkus perspėjo, kad šimtu procentų pirkimai nėra korumpuoti.
„Reikia turėti galvoje, kad prarandama ne tik kyšio suma, bet ir tam tikras permokėjimas už nepagrįstai brangią paslaugą“, - teigia V. Rimkus, pridurdamas, jog taip žiūrint prarandama išties daug.
Ši informacija nenustebino VPT viršininko Rimgaudo Vaičiulio, nes, anot jo, padėtis dėl vykstančių viešųjų pirkimų žinoma seniai, tačiau kovoti su ja sekasi sunkiai.
Julius Girdvainis
