Taigi, graikai sau ir Europos Sąjungai parinko kelią, kurio dar niekas dorai ir nežino. Graikijos poziciją galima nuspėti ir suprasti. Ji atsisako taupymo, bet ne ES pagalbos. Juk Graikija – vis dar euro zonos narė. Europos centrinis bankas bus priverstas vėl ir vėl svarstyti Graikijos bankų prašymus suteikti likvidumo paskolas, ir matomai – jas teikti, taip sukuriant precedentą, kuris ateity gali stipriai kirsti eurui per kojas.
Savo bėgiais važiuoja ir europinės paramos programos, kurioms visokie referendumai – nė motais. Referendumai – tai politika, o sustyguota biurokratija ir toliau maitina Graikiją visokiomis gėrybėmis. Bet Graikija iš esmės apsisprendė, taigi dabar kamuoliukas - ES politikų rankose. Užtenka žiūrėti, ką nuspręs Graikija, dabar laikas iš jos pasimokyti ryžtingumo ir pagalvoti apie likusius euro zonos ir Europos Sąjungos piliečius.
Visiškai akivaizdu, kad ir euro zonai, ir visai Europos Sąjungai - tik į naudą, kad joje neliktų Graikijos su jos dabartinėmis nuostatomis. Beje, labai svarbi ir Europos Sąjungos retorika, ir sprendimo taktika. Graikija iš euro zonos turi ne išstoti, ne pasitraukti, ne išeiti, o būti pašalinta, išmesta. Turime kalbėti ne apie „Grexit“ - Graikijos pasitraukimą, o apie „Greekout“ - Graikijos pašalinimą. Prognozuojamas euro silpnėjimas kyla būtent dėl to, kad neteisingai sustatomi akcentai. Ne Graikija pabėga nuo ydingos valiutos, o ydinga ir neatsakinga politika nesuderinama su buvimu euro zonoje. Visai taip, kaip tai numatė euro architektai, nustatydami Mastrichto kriterijus.
Kas trukdo ES politikams būti griežtiems, bet teisingiems? Trukdo politinis korektiškumas ir mandagumas, kai gana prabangiai kartu posėdžiaujantys ponai politikai nebegali būti reiklūs vieni kitiems. Trukdo ir tai, kad vadinamoji Troika, kurią sudaro Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas itin rūpinasi Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Italijos bankais, kurie yra įsigiję nemažai Graikijos vertybinių popierių. Kitų Vokietijos, Italijos, Ispanijos kreditorių paskolos Graikijai nuo 2010 metų netgi išaugo, apie juos irgi matomai - galvojama. Trukdo ir baimė, kad išmesta iš euro zonos ir Europos Sąjungos Graikija nueis obuoliauti su Rusija ir tai dar labiau įkaitins politines įtampas. Gal dar trukdo nenoras sukurti precedentą, gal – principai, kad euro, kaip valiutos, projektas yra netobulas.
Kai Graikijoje BVP nukritęs apie 28 procentus, o nedarbas siekia 26 procentus, sunku pasakyti, kad Graikija šioje situacijoje laimi. Bet neapleidžia jausmas, kad dėl ES politikų neryžtingumo graikai kažkuria prasme lipa sausi iš balos. Palinkėjimas ES politikams – nebūti skuduru graikams.
