Kodėl būtent tokia Baltijos jūros specifika? Kaip jūros temperatūrą keis klimato kaita? Ir kas užteršė mūsų Baltiją? Ar įmanoma ją išvalyti?
Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros docentė Inga Urniežaitė teigė, kad vis paminimas jūros apibūdinimas kaip užterštos nėra iš piršto laužtas.
„Jis yra gana dažnas ir turime pripažinti, kad jame yra teisybės. Mūsų jūra yra unikali tuo, kad yra itin uždara, labai mažas vandens pasikeitimas su vandenynu, o jūros baseine gyvena labai daug, skaičiuojama, apie 85 milijonus žmonių.
Jei galvosime apie labai intensyvų žemės ūkį, pramonę, tai problema, kad jų išmetami teršalai viena ar kita upe patenka į mūsų Baltijos jūrą ir tai sąlygoja, kad joje susikaupia kur kas daugiau teršalų, nei jūra gali priimti ir apsivalyti“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“.
Vanduo pasikeičia 100 kartų lėčiau
Pašnekovės aiškinimu, lyginant su poilsiautojų labai mylima Viduržemio jūra, pasižyminčia paplūdimiais su skaidriu vandeniu, skaičiuojama, kad vanduo Baltijos jūroje pasikeičia daugiau nei 100 kartų lėčiau.
„Baltijos jūra turi labai nedidelę sąsają su Atlanto vandenynu, tad visi tie teršalai ir ūkiškai aktyviai išnaudojamas Baltijos jūros baseinas nulemia, kad mūsų jūra lieka pakankamai užteršta“, – kalbėjo I. Urniežaitė.
Didžiausia Baltijos jūros problema yra azotas ir fosforas, būtent tie teršalai, kurie yra pagrindinės maistinės medžiagos dumbliams.
Ji konstatavo, kad praktiškai bet kuri jūra susiduria su antropogenine, tai yra žmonių sąlygota tarša, jei jūros baseine gyvena žmonės iš vystoma pramonė, žemės ūkis: „Visos jūros yra paveiktos žmogaus, bet dėl geografinių subtilybių vienos geba geriau apsivalyti ir yra atsparesnės taršai. Prie pačių jautriausių ir priskiriama mūsų Baltijos jūra.“
Drumstai žalia spalva – taršos pasekmė?
Baltijos jūra poilsiautojus dažniausiai pasitinka drumstai žalios spalvos vandeniu. Pasak pašnekovės, tokį, dar kitaip populiariai vadinamą, žydintį vandenį tikrai galima tiesiogiai sieti su tarša.
„Didžiausia Baltijos jūros problema yra azotas ir fosforas, būtent tie teršalai, kurie yra pagrindinės maistinės medžiagos dumbliams. Ir jei jų yra labai daug, dumbliai, natūralu, intensyviai dauginasi, prasideda vandens žydėjimas, kuris nulemia virtinę visų kitų neigiamų veiksnių.
Pats dumblis anaiptol nėra blogas, jis reikalingas, tačiau dėl perteklinio dumblių kiekio, per didelės koncentracijos atsiranda problemos – dėl didelio užterštumo jų dauginimosi intensyvumas kur kas didesnis, nei būtų neįsikišus žmogui“, – dėstė specialistė.
Prisitaikę gyventi tiek gėlame, tiek sūriame vandenyje
Nors jūrą savaime įsivaizduojame kaip druskingą vandens telkinį, Baltijos jūra yra labai žemo druskingumo, o tai nulemia unikalią jos ekosistemą – savitus vandens augalus ir gyvūnus.
„Baltijos jūros ekosistema labai unikali, prisitaikiusi tiek prie gėlo, tiek sūresnio jūros vandens. Taip daugiausiai nutikę dėl geografinių jūros savybių – to paties mažo vandens pasikeitimo su vandenynu, bet taip pat labai didelio su gėlu vandeniu įtekančių upių kiekio į palyginti nedidelio tūrio jūrą. Upių įtekėjimo zonose gyvūnija kai kur yra net gėlo vandens augalai, žuvys ar kiti vandens gyvūnai.
Ar mažiau druskingas vanduo gali lengviau užsiteršti? Turbūt tokios išvados daryti negalėčiau. Gal tik galima būtų sakyti, kad tie patys dumbliai gyvena palankesnėse sąlygose, kai yra mažesnis druskingumas. Viduržemio jūra, kurios druskingumas kartais didesnis, dumblių nepastebime ar jų yra labai mažai. Tai nulemia ir labai skaidrų, gražų vandenį“, – aiškino l. Urniežaitė.
Ar maudytis Baltijos jūroje saugu?
Paklausta, ar mūsų vanduo yra užterštas tiek, kad būtų pavojingas žmonėms, pašnekovė pažymėjo, kad šis klausimas išties labai jautrus ir svarbus, tačiau vieno atsakymo nėra.
„Jūra yra labai didelė ir gali būti labai skirtingas lokalus užterštumas. Dalyje zonų vanduo gali būti tikrai labai kokybiškas, bet kai kur dėl tam tikrų priežasčių gali atsirasti ir labai užterštos zonos. Todėl poilsiautojams, ypač su mažais vaikais, visą laiką rekomenduoju pasidomėti jūros maudyklų užterštumu – informacija apie tai skelbiama tiek internete, tiek paplūdimiuose.
Baltijos jūros ekosistema labai unikali, prisitaikiusi tiek prie gėlo, tiek sūresnio jūros vandens.
Vandens kokybė gali labai greitai, per kelias dienas pasikeisti, atsirasti kažkokių mikrobiologinių ar cheminių rodiklių, kurie viršija nustatytas normas, tad viename paplūdimyje vanduo gali būti užterštas, o kitame – ne“, – dėstė mokslininkė.
Pasiteiravus, ar dėl didelio užterštumo gali pradėti nykti gyvūnijos ir augalijos įvairovė, pašnekovė teigė, kad ne vieną dešimtmetį Baltijos jūros komisija labai intensyviai rūpinasi jūros kokybe ir užterštumo mažėjimu, tačiau prieš mėnesį išleista paskutinė ataskaita rodo, kad jūros būklė nėra gera.
„Vis dar yra tam tikrų problemų, yra užterštumas, kuris šiuo metu yra valdomas. Džiaugiuosi, kad tarša iš koncentruotų šaltinių, pavyzdžiui, nuotekų valyklų, yra labai minimali ir aplinkosaugos technologijos yra pakankamai išsivysčiusios ir toliau vystomos visoje Europoje. Tą taršą, kurią galime sukoncentruoti, surinkti, tikrai galime suvaldyti.
Bet turbūt didžiausias jūros užterštumas buvo pasiektas praeito šimtmečio 8–9 dešimtmečiuose, kuomet miestuose nuotekos dar nebuvo efektyviai valomos, buvo labai intensyvi pramonė ir žemės ūkis. Tada buvo pikas, kada užterštumas ir neigiamas poveikis buvo pats didžiausias ir buvo iškilusi grėsmė Baltijos jūrai kaip ekosistemai. Šiandien būklė gerėja, bet ji nėra laikoma gera“, – konstatavo l. Urniežaitė.
Ji pridūrė, kad yra gana tiksliai apskaičiuota, kiek tonų azoto ir fosforo galima į jūrą išleisti per metus, kad ji galėtų savaime su tuo susidoroti, tačiau tai nepasiekiama:
„Didžiąja dalimi tas kiekis nulemtas intensyvaus žemės ūkio. Nuotekos yra išvalomos kokybiškai, su jomis patenka tik keli procentai azoto ir fosforo. Intensyvėjant žemės ūkiui, daugėjant dirbamos žemės plotų, jie kartais yra tręšiami daugiau, nei reikėtų, ir tai yra vienas lemiančių veiksnių.“
Kaip Baltijos jūrai gali padėti kiekvienas
Paklausta, ar yra būdu, kaip kiekvienas galėtų prisidėti prie situacijos Baltijos jūroje gerinimo, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad bene didžiausia šiandien problema iš aplinkosaugos, technologinių galimybių pusės, yra vadinamieji mikroteršalai.
„Tai yra labai nedideli kiekiai medžiagų, daugiausiai tai – organinės medžiagos, kurių nuotekų valyklos kol kas negali išvalyti. Nors kiekiai yra labai maži, tačiau tos medžiagos daro poveikį tais nedideliais kiekiais. Ką galime padaryti patys – mažinti mikroteršalų patekimą į nuotekas.
Tikiu, kad žmonėms, kaip man pačiai labai norėtųsi 25 laipsnių tempertaūros vandens, bet mūsų jūra ir jos ekosistema yra prisitaikiusi gyvuoti šaltesniame vandenyje.
Daugiausiai kalbėdami apie mikroteršalus kalbame apie farmacines medžiagas, bet kokio tipo vaistus, kosmetikos priemones ir kartais perteklinį jų naudojimą. Kalbame ir apie tokius teršalus, kurie gana populiariai jau žinomi amžinųjų teršalų pavadinimu, tai yra per ir per- ir poli-fluoralkilintos medžiagos.
Tai yra fluoralkilinti organiniai junginiai, kurių galime sutikti vos ne kiekviename žingsnyje: dauguma nelipnių virtuvės įrangos, pavyzdžiui, keptuvių dangų, kosmetikos gaminiai, nepraleidžiančios vandens kvėpuojančios membranos, netaršūs minkšti baldų paviršiai, kurie gali atstumti vandenį ar teršalus, jų yra padengti tais teršalais, tomis medžiagomis, kurios gamtoje praktiškai nesuskyla. Todėl jos ir vadinamos amžinaisiais teršalais. Tad kviečiu gyventojus sąmoningai naudoti tokias medžiagas ar dangas, labai gerai pagalvoti prieš vartojant kažkokius vaistus, juolab žinomas perteklinis vaistų vartojimas“, – paragino l. Urniežaitė.
Ar Baltija gali įšilti iki 25-ies laipsnių?
Daug tautiečių prie Pietų šalių jūrų skuba dėl jose daug šiltesnio vandens. Ar gali Baltijos jūra įšilti labiau?
„Tikiu, kad žmonėms, kaip man pačiai labai norėtųsi 25 laipsnių temperatūros vandens, bet mūsų jūra ir jos ekosistema yra prisitaikiusi gyvuoti šaltesniame vandenyje. Jeigu galėtume įsivaizduoti tokį scenarijų, kad jūros vanduo galėtų pakilti iki 26 laipsnių, iki Viduržemio jūros vandens temperatūros, grėsmė Baltijos jūrai būtų labai didelė.
Mums gal ir būtų labai smagu, tačiau ekosistema, visi jūros gyventojai negalėtų prisitaikyti prie sąlygų, nes su kylančia temperatūra susiję ir kiti procesai – jūros vandens rūgštėjimas, deguonies koncentracijos mažėjimas, kuri ir taip yra maža, taigi tai būtų per didelis krūvos mūsų Baltijai.
Galiu pasidžiaugti, kad pagal klimato kaitos scenarijus, mūsų jūros temperatūra neturėtų padidėti daugiau nei 1,5 laipsnio ir, nori nenori, jūra išliks tokia, kur labai ilgai nepavyks atsipalaiduoti ir džiaugtis šiltu vandeniu. Tačiau bet kuriuo atveju Baltijos jūros trauka, unikalumas yra nepamainomas ypač Baltijos jūros baseino gyventojams. Kokia ji bebūtų, mašinų srautas vasaros savaitgaliais juda į tą pusę“, – apibendrino mokslininkė.
