Žinią apie šalies ekonomikos griūtį šių metų II ketvirtį girdėjau būdamas Lenkijos lietuvių sostinėje - Punsko valsčiuje. Po kelių dienų jau pakeliui namo per radiją godžiai klausiausi visai ne vasariškų diskusijų apie tai, kodėl Lietuvos ūkis krito daugiau, nei prognozavo patys drąsiausi skeptikai. Ir svarbiausia - kas ateityje šios šalies dar laukia.
Iš tikrųjų pagrindinė šios savaitės žinia buvo dviguba: Lietuva - šalis, kurios BVP smukimas II ketvirtį buvo didžiausias Europos Sąjungoje (ES), o kaimyninė Lenkija - vienintelė ES valstybė, kurios ekonomika, nepaisant globalios krizės, šių metų pradžioje vis dar kilo beveik vienu procentiniu punktu. Ta proga radosi atsargių prognozių, jog Lenkija galbūt bus apskritai vienintelė Europos šalis, kurios ūkis šiais metais nors simboliškai augs.
Tos dvigubos per radiją girdėtos žinios proga čia pat automobilyje prisiminiau tautiečių Lenkijoje pasakotą istoriją, kuri, mano galva, jeigu ne absoliučiai, tai jau tikrai simboliškai paaiškina dabartinius Lietuvos ir Lenkijos ūkio dinamikos skirtumus. O gal net sufleruoja tam tikrą atsakymą, kas laukia Lietuvos visai netolimoje ateityje.
Taigi toji privačiai pasakota istorija apie Lietuvos Respublikos lėšomis jau šiame amžiuje Lenkijoje iškilusią mokyklą vietos lietuvių vaikams. Iškilusią nepaisant čia įprastų Lenkijos valdžios trukdžių ir Lietuvos valdininkų, taip pat viešuosius finansus įpratusių siurbti mūsų verslininkų godumo.
Pradžia paprasta: vietos lietuvių bendruomenės surengtame konkurse dalyvavęs lenkų architektas pasiūlė mokyklos projektą už 90 tūkstančių, lietuvių valdžios komisija iš tokios sumos atvirai šaipėsi, nes į projekto autorius primygtinai piršo architektu pasivadinusį kažkurio komisijos nario sūnaitėlį ar šiaip giminaitį, kurio autorinis darbas buvo jau keturgubai brangesnis.
Dar po kiek laiko už sienos gyvenantys tautiečiai suvis nustebo kažkurioje žiniasklaidoje išgirdę Lietuvos valdininkus besigiriant, kad būdami ištikimi šventam lietuvybės Lenkijoje palaikymo reikalui jie naujos mokyklos statybai pasiryžę skirti gal net 8 milijonus. Nuostaba, žinia, kilo dėl to, jog Lenkijos lietuvių sudarytos sąmatos vertė buvo maždaug perpus mažesnė.
Tad įvyko konkursas, jame dalyvavo dvi lietuvių statybos bendrovės, kurių pasiryžimas iškelti naujos lietuviškos mokyklos stogus stebėtinai atitiko lietuviškoje žiniasklaidoje anksčiau paskelbtą darbų vertės versiją. Todėl statybos darbų konkursą laimėjo lenkų firma, kuri pasiūlė perpus mažesnę kainą. Koks nors visuomeninių projektų Lietuvoje įgyvendinimo patirties įgijęs ir madas patyręs ekspertas būtų gerokai nustebęs, kad, kylant mokyklos sienojams, konkursą laimėjusi bendrovė nepridūrė milijoninių sąskaitų už „nenumatytas“ ir panašias išlaidas bei iki galo įvykdė konkurso paraiškoje pateiktus įsipareigojimus.
Tai, kad toje mokykloje šiandien mokosi dešimtys Lenkijos lietuvių vaikų, galėtume laikyti laiminga istorijos pabaiga. Išskyrus vėliau tenykščių tautiečių patirtą kartėlį, kada per nagus gavę ir milijonų į savo ar partinę kišenę nesugebėję nugvelbti Algirdo Brazausko mastodontai Lietuvos Vyriausybėje (dabar jau išvaikyti) juos veik atvirai apkaltino nepatriotiškumu - esą kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais finansuotą kontraktą įgyvendino Lenkijos statybų bendrovė. Ogi todėl, kad nesiekė taip akiplėšiškai vogti.
Nesiimu idealizuoti Lenkijoje įprastų verslo sąlygų, korupcijos lygio, pasipelnymo iš viešųjų finansų mados. Tačiau, grįždami į šio teksto pradžią, galėtume aptarti ne tik korumpuotų Lietuvos valdininkų ir verslininkų temą. Nedrįsčiau teigti, ar Lenkijoje statytos mokyklos pavyzdys tiksliai atitinka socialdemokratų laikais įprastus godumo parametrus. Tačiau jis vis dėlto greičiau tradicija nei unikalus atvejis.
Visuotinai spėliojant, kada Lietuvos ūkis jau visai nusmigs iki mistinio dugno, iš keletą metų audringais tempais kilusio šalies BVP augimo procentų būtų neprošal išskaičiuoti godumo procentą. Mokesčių mokėtojų pinigais finansuojami projektai ne vienintelė, tačiau ženkli bendrojo vidaus produkto dalis.
Jeigu, socialdemokratų valdymo laikais statant kiekvieną naują mokyklą, vaikų darželį, valdžios institucijoms įsigyjant kompiuterinę įrangą ar automobilį, pusė sąmatos vertės buvo verslininkų antpelnis ir atkišos valdininkams - tai buvo ne augantis ūkis, o dar vienas didėjęs ir galop didžiulėmis nacionalinio biudžeto skylėmis virtęs statistinis burbulas.
O paskutinę Seimo darbo savaitę įdėmiai klausantis parlamento diskusijų kilo apskritai eretiška mintis. Galima susirietus keikti dabartinės valdančiosios koalicijos blaškymąsi, neryžtingumą, bet tarsi užsikirtusios plokštelės grojami raginimai didinti viešuosius finansus kelia įtarimą, kad opozicijoje esančių socialdemokratų ir visų podraug buvusiųjų valdžioje esminis politikos interesas tebėra godumo procentas. Nepaisant ideologijos formulių, lyderių ar iškabų kaitos.
Rytas Staselis
