Anot teisininkų, Lietuvoje pakanka vieno artimojo, panorusio tave pripažinti neveiksniu, ir žmogus gali tapti visiškai beteise asmenybe, priklausančia nuo kitų malonės. „Tai kone prilygsta nužudymui, nes pripažinus neveiksniu, šio statuso beveik neįmanoma nusikratyti“, - sako teisės žinovai.
Negalios ištikto tauragiškio tėvai jau antrus metus kovoja su sūnaus žmona bei tikisi, jog sutuoktinei nepavyks vyro pripažinti neveiksniu.
„Mūsų sūnui vieneriems metams nustatytas 20 procentų darbingumas. Jis puikiai logiškai protauja, tačiau po traumos šlubuoja atmintis. Nepaisant to, tenka teismuose įrodinėti, jog 39 metų vyras yra intensyviai gydomas ir nėra būtinybės pripažinti jį neveiksniu.
Kreipėmės į įvairiausias įstaigas, tačiau mūsų niekas negirdi. Situacija tiesiog beviltiška - paaiškėjo, jog nėra tokios institucijos, kuri galėtų apginti žmogų“, - sako 39 metų Renato Lebedžinsko mama Birutė.
Tauragiškio R. Lebedžinsko tėvus tenkintų ir galimybė kartu su sūnaus žmona Diana globoti sūnų, tačiau sutuoktinė nesutinka.
Išgyveno
R. Lebedžinskas dar prieš dvejus metus buvo perspektyvus ir ambicingas verslininkas, o šiandien yra priklausomas nuo kitų globos.
2006-ųjų vasario 12-ąją Lebedžinskų šeima šventė kaimo turizmo sodyboje. Renatas nukrito nuo nesaugiai įrengtų sraigtinių laiptų. Iškviesti medikai konstatavo, kad vyriškį ištiko koma ir skubiai išgabeno į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Čia jam buvo atlikta galvos operacija. Anot medikų, buvo tik vieno procento tikimybė, kad jis išgyvens. Optimistiškiausios prognozės žadėjo, kad ir iš keturių balų komos pabudęs vyras geriausiu atveju vegetuos, tačiau, anot mamos, įvyko stebuklas.
Po 34 parų Renatas iš komos prabudo, o po 5 mėnesių gydymosi Kauno klinikose buvo išrašytas į namus. Dar po poros savaičių išvyko atgauti sveikatos į Palangos reabilitacinę ligoninę.
Susipyko dėl gydymo
„Renato žmona žadėjo globoti ir prižiūrėti mūsų sūnų, tad jo aplankyti važiuodavom tik savaitgaliais. Netikėtai pastebėjome, kad sūnus visą laiką mieguistas, į procedūras pats nebenueina, tad vežiojamas neįgaliojo vežimėliu. Nuėjusi pas gydytoją išgirdau, kad psichotropiniai vaistai jam paskirti žmonos prašymu. Esą Renatas tapęs agresyvus, ji jo bijanti.
Tada kilo konfliktas - mūsų iniciatyva buvo pakeistas gydytojas, o narkotinį poveikį turinčiais vaistais sūnus nebebuvo gydomas. Po to Renato sveikata vėl pastebimai ėmė gerėti. Supykusi marti kreipėsi į teismą bei paprašė vyrą pripažinti neveiksniu, o ją paskirti globėja“, - pasakojo B. Lebedžinskienė.
Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu žmona buvo paskirta laikinąja Renato globėja. Motyvu pripažinti vyrą neveiksniu, anot mamos Birutės, sutuoktinė nurodžiusi nesutarimus su uošviais.
„Ar tai yra pakankamas motyvas inicijuoti procesą dėl asmens pripažinimo neveiksniu? Juk tuo metu jį reikėjo intensyviai gydyti, rūpintis socializacija, išmokyti iš naujo gyventi. Sūnui tuo metu niekas neatstovavo. Juk net žudikams paskiriamas advokatas“, - piktinasi mama.
Anot jos, kad marti tapo laikinąja sūnaus globėja, tėvai sužinojo tik iš gydytojų išgirdę, jog marčios, kaip laikinosios globėjos prašymu, jiems negali būti teikiama informacija apie paciento sveikatą.
„Prireikė ilgo susirašinėjimo su teismais, ir tik įsikišus Teisėjų tarybai mes, tėvai, byloje buvome pripažinti suinteresuotais asmenimis“, - teigė B. Lebedžinskienė.
Artimieji kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės prokuratūrą bei pranešė apie tariamą žmonos nepalankumą sūnaus atžvilgiu, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Prokurorams esą užteko žmonos paaiškinimo, kad ji vyru rūpinasi, o Renato artimieji ją šmeižią.
Eis iki Strasbūro
Nuo 2007-ųjų gruodžio R. Lebedžinskas gyvena su tėvais, o šie džiaugiasi, kad sūnus pamažu taisosi. Esą jis pats gali save apsitarnauti, net padedantis šeimininkauti virtuvėje. Didžiausia problema - streikuojanti vyro atmintis.
Tėvai yra apskundę Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimą pripažinti jų sūnų neveiksniu, tad šis dar neįsiteisėjo. Laukiama tolesnio bylos nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme.
R. Lebedžinsko tėvams atstovaujantis advokatas Laimutis Jankauskas pastebi, kad Tauragės rajono apylinkės teismas sugebėjo bylą dėl Renato paskelbimo neveiksniu išnagrinėti ne tik jam pačiam nedalyvaujant, bet netgi nepranešus apie tokios bylos nagrinėjimą. Kai R. Lebedžinskas kreipėsi į teismą su skundu, gavo atsakymą, kad jis nėra proceso dalyvis, todėl jo skundą atsisakyta priimti.
„Sprendžiamas žmogaus neveiksnumo klausimas, o jam pačiam apie tai net nepranešama. Beje, globėjas gali būti paskirtas ir dėl to, kad dėl fizinės negalios žmogus negali pasirūpinti savimi, pripažinti jį neveiksniu nebūtina. Manau, kad Tauragės teismo sprendimas neteisingas“, - sako L. Jankauskas.
Advokatas akcentuoja, kad europiečiai žmogaus teises gina labiau nei lietuviai, tad bylą, kai žmogus pripažįstamas neveiksniu jam pačiam apie tai nežinant, esą neabejotinai būtų galima laimėti Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme. Jei teisybė nebus rasta šalies teismuose, greičiausiai Renato tėvai jos ieškos užsienyje.
R. Lebedžinsko žmona Diana komentuoti šią istoriją atsisakė.
Atsiranda daug norinčiųjų
Advokatas Arūnas ŽLIOBA teigia, kad žmogus neveiksniu pripažįstamas, kai į teismą kreipiasi suinteresuoti asmenys. Tai gali būti artimieji, kuriais laikomi sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai arba valstybiniai gynėjai - Savivaldybės socialinės paramos skyriaus darbuotojai, prokurorai.
Teismas sprendimą priima vadovaudamasis teismo medicinos ekspertų išvadomis. Nustačius neveiksnumą paskiriamas ir globėjas. Čia paprastai ir kyla didžiausi ginčai, nes atsiranda daug norinčiųjų. Teisėjas paprastai atsižvelgia, pas ką neįgaliam žmogui būtų geriau gyventi, kas juo tinkamai pasirūpintų.
Atsikratyti neveiksnaus žmogaus statuso gali būti nelengva, nes tokiam žmogui pilnai vadovauja globėjas, o jis to gali ir nenorėti. Pasveikusiam asmeniui belieka kreiptis į prokurorus bei prašyti pagalbos. O šie juo gali ir nepatikėti.
Uostamiestyje buvo atvejis, kai su artimaisiais mažai bendravusią senutę pasisiūlė globoti nežinia iš kur atsiradęs bei giminaičiu prisistatęs vyriškis. Moteriai sutikus, jis tapo jos globėju bei kartu apsigyveno. Vyriškis atėmė moters dokumentus, pasiimdavo jos pensiją, o senolė gyveno užrakinta viename iš buto kambarių.
Laimei, vėliau močiutę prisiminė tikrieji anūkai, kone vogčiomis ją išsivedė iš buto bei padarė naują pasą. Po ilgų vargų įnamio pavyko atsikratyti. Ši istorija parodė, kad globėjus būtina rinktis atsakingai.
Žaneta SKERSYTĖ
